Rašinių konkurso, skirto Lietuvos bažnyčios provincijos įkūrimo ir Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui paminėti, nugalėtojų tekstai

I VIETA

Saulė Veiknytė

Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

2b klasė

Elvyra Kasperavičienė

Kuo skiriasi gyvenimas su Dievu ir gyvenimas be Dievo?

Gyvenimas- įvairialypė žmogaus kelionė, grindžiama išbandymais, siekiais ir

nuolatiniu prasmės ieškojimu. Gyvenimas primena knygą, turinčią pradžią ir pabaigą, kurios

puslapiuose nuolat slypi netikėti ir neplanuoti įvykiai, keičiantys žmogaus likimą bei jo

požiūrį į pasaulį. Kai akis į akį susiduriame su gyvenimo sunkumais, pasimetame tamsioje

akimirkos sumaištyje, beviltiškai ieškome savo atramos, savo šviesos, galinčios sugrąžinti

viltį, padėti atsitiesti ir iš naujo suvokti gyvenimo prasmę. Vieni šią atramą randa tikėjime ir

santykyje su Dievu, kiti mėgina savo gyvenimo prasmę kurti be Jo. Biblijos pasakojimai

byloja, jog ne visada gyvenimas su Dievu tampa lengvesnis. Dievas žmogui suteikia kryptį,

dovanoja vilties dvasią, įneša prasmės ir pilnatvės, sunkiomis akimirkomis padeda neprarasti

savęs. Tuo tarpu gyvenimas be jokios dvasinės moralės aukština žmogaus tuštumos kelią,

viduje kyla vidinis pasipiktinimas pasauliu ir aplinka.

Vienas ryškiausių tokio tikėjimo pavyzdžių atsiskleidžia Biblijoje, Jobo

istorijoje. Jobas buvo doras, Dievui ištikimas žmogus, tačiau jo gyvenimą netikėtai užklupo

skaudūs išbandymai: jis neteko vaikų, turto ir sveikatos. Nepaisydamas patiriamo skausmo,

vienatvės ir aplinkinių spaudimo, Jobas nenusigręžė nuo Dievo ir išsaugojo savo tikėjimą.

Skaitant šią istoriją kyla klausimas, kodėl žmogui, kuris tiki ir gyvena dorai, vis tiek tenka

patirti tiek daug kančios ir skausmo? Tikėjimas turėtų apsaugoti nuo skausmo, tačiau Jobo

patirtis parodo visai ką kita. Ši istorija atskleidžia, kad gyvenimas su Dievu nėra pažadas

išvengti sunkumų, bet tai yra vidinės stiprybės šaltinis, padedantis juos ištverti. Ši istorija

atskleidžia, jog žmogui svarbiausia ne tai, ar jis išvengs gyvenimo išbandymų, bet ar jų metu

sugebės neprarasti savęs, savo vertybių ir tikėjimo. Būtent toks ryšys ir stiprios vidinės

moralės nuostatos padeda žmogui išlikti tvirtam net ir tada, kai, rodos, visas jo gyvenimas

dūžta į šukes.

Tuo tarpu gyvenimas be Dievo dažnai primena kelionę tamsiu, vingiuotu,

neapšviestu taku. Kiekvienas žingsnis prieblandoje ir nežinomybėje sukelia vidinę sumaištį ir

nerimą. Nugali žmogiškoji prigimtis, vedanti į puikybę. Biblijos pasakojimas apie Babelio

bokštą iliustruoja, kaip žmonių puikybė ir Dievo atsisakymas virsta griuvėsiais. Jie troško

pastatyti bokštą iki pat dangaus, manydami, jog gali prilygti Dievui. Tačiau jų planai žlugo,

nes trūko ryšio su Dievu, tikrojo tikslo siekimo, nuolankumo. Panašiai ir sūnus palaidūnas,

pasiėmęs savo turto dalį, palikęs tėvą ir jo namus, norėjo gyventi savarankiškai. Jis mėgavosi

gyvenimu, turėjo daug draugų, iššvaistė turtus ir galiausiai liko vienas ir niekam

nereikalingas. Iš alkio priverstas valgyti šeriamų kiaulių jovalą, ėmė gailėti savęs, prisiminė

gimtuosius namus, tėvo meilę ir rūpestingumą. Jis suvokė, kad gyvenimas be Dievo suteikia

tik išorinę, laikinąją laimę, bet ne vidinę ramybę. Šie Šventojo Rašto pavyzdžiai liudija, kad

Dievo atsisakęs žmogus dažnai patiria vidinę tuštumą, kylantį nepasitenkinimą gyvenimu,

savimi, aplinka. Gyvenimas be Dievo praranda aiškią kryptį, tikrąją gyvenimo prasmę.

Gyvenimas be dvasinių vertybių suteikia laikinąjį pasitenkinimą, tačiau jis nesuteikia žmogui

tikrosios prasmės ar vidinės stiprybės ištveriant sunkumus.

Mano gyvenime taip pat netrūksta išbandymų. Kai Dievas išbando per

praradimus, jaučiuosi tarsi Jobas ir mintyse kartoju žodžius ,,Viešpats davė, Viešpats ir

atėmė“. Kartais tampu tarsi Babelio bokšto statytoja, kurianti didingą kūrinį, tačiau pritrūksta

kantrybės, įgūdžių, o širdies kertelėje tūno pasislėpęs puikybės kirminas. Kartais būnu tarsi

sūnus palaidūnas. Susipykus su brangiausiais žmonėmis, reikia išmokti susitaikyti ir sugrįžti į

namus.

Žmogaus gyvenimo kelias niekada nebūna lengvas, kad ir kokie jo pasirinkimai.

Tačiau gyvenimas su Dievu suteikia tai, ko negali suteikti jokie laikini dalykai- vidinę

ramybę, tikrąją viltį ir gilų prasmės jausmą. Net ir didžiausioje tamsoje tikintis žmogus

nepraranda šviesos, nes ji tyliai rusena jo viduje, neleisdama visiškai palūžti. O tas, kuris

atsisako šio ryšio, dažnai lieka vienas su savo abejonėmis, baimėmis ir slegiančia tuštuma,

kurios nepajėgia užpildyti jokie išoriniai dalykai. Todėl tikėjimas tampa ne tik pasirinkimu,

bet ir vidine atrama. Tarsi nematoma ranka Dievas pakelia žmogų tada, kai jis pats nebeturi

jėgų atsistoti ir eiti pirmyn, kai neturi jėgų kovoti su gyvenimo negandomis ir leidžia jam

išlikti žmogumi net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Elektrėnų „Versmės“ g – jos 2 kl. mok. Alvita Nastulevičiūtė.

Mokytoja Elvyra Kasperavičienė

Ar pritariate minčiai, kad Dievas duoda žmogui ne tai, ko jis prašo, o tai, ko jam

reikia?

Biblijoje sakoma: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.“ Ši

mintis moko mus nuolankumo ir skatina pasikliauti Aukščiausiojo valia, net kai

asmeniniai norai lieka neišgirsti. Tačiau ar galime sutikti, kad Kūrėjas suteikia ne tai,

ko karštai geidžiame, o tai, kas mums iš tiesų yra vertinga?

Aš pritariu šiai minčiai, nes žmogaus troškimai dažnai yra trumpalaikiai, o tikroji

dvasinė branda pasiekiama tik per Dievo siunčiamas pamokas. Žmogus dažnai prašo

lengvo kelio, tarsi norėtų eiti lygiu, be kliūčių taku, tačiau būtent akmenuotas kelias išmoko jį

tvirtai žengti pirmyn. Kartais tai, ko taip stipriai trokštame, dingsta iš mūsų gyvenimo,

palikdamas nusivylimą, bet vėliau paaiškėja, kad būtent tas praradimas atvėrė duris į kažką

prasmingesnio. Esu pastebėjusi, kad sunkesnės patirtys, nors iš pradžių atrodo kaip bausmė,

ilgainiui tampa tarsi tylūs mokytojai, padedantys geriau suprasti save ir pasaulį. Ne veltui

Biblijoje pabrėžiama, kad tikėjimas išbandomas sunkumuose ir būtent tada žmogus išmoksta

pasitikėti ne savo norais, o aukštesne valia. Todėl galima sakyti, kad Dievas ne atima, o

nukreipia žmogų ten, kur jis gali tapti stipresnis ir brandesnis.

Tačiau yra žmonių, kurie su šia mintimi nesutinka, nes jiems atrodo, kad tai, ko labai

norisi, turėtų įvykti iš karto. Šiandieninis pasaulis prie to ir pripratina: viskas greita, lengvai

pasiekiama, todėl kantrybės lieka vis mažiau. Dėl to tikėjimas kartais suprantamas labai

paprastai: jei negaunu to, ko tikiuosi, atsiranda nusivylimas ir abejonės. Tačiau Šventasis

Raštas moko pasitikėti net tada, kai ne viską suprantame ir kai atsakymai vėluoja. Iš savo

patirties galiu teigti, kad ne kartą labai norėti dalykai taip ir neįvyko, bet vėliau paaiškėjo, jog

tai išėjo į naudą ir apsaugojo nuo klaidų. Kartais žmogus, manydamas žinantis savo kelią, iš

tiesų mato tik mažą jo atkarpą, o Dievas, tarsi nematomas gidas, regi visą žemėlapį ir

nukreipia ten, kur laukia tikrasis augimas. Net ir tylos akimirkos, kai atrodo, jog dangus

nesuteikia jokio atsako, gali būti prasmingos: jos moko laukti, klausytis ir suprasti, kad ne

viskas turi įvykti pagal mūsų laikrodį.

Apibendrinant galima teigti, kad Dievas ne visada suteikia žmogui tai, ko jis prašo, tačiau

dažnai dovanoja tai, kas yra būtina jo vidiniam tobulėjimui ir brandai. Nors tokios situacijos

iš pradžių gali atrodyti skaudžios ar sunkiai suprantamos, vėliau jos atsiskleidžia kaip

prasmingos gyvenimo patirtys. Todėl verta pasitikėti Aukščiausiojo valia net ir tada, kai ji

nesutampa su mūsų troškimais, nes būtent taip žmogus atranda savo tikrąją gyvenimo kryptį.

Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

Jelizavieta Krugliakovaitė, 2b klasė

Mokytoja Elvyra Kasperavičienė

Ar pritariate minčiai, kad Dievas duoda žmogui ne tai, ko jis prašo, o tai, ko jam reikia?

Daug žmonių skundžiasi, kad jų norai neišsipildo ir gyvenimas klostosi ne taip, kaip jie tikisi.

Tai dažnai sukelia nusivylimą ir abejones. Tačiau ar tikrai žmogus pats geriausiai žino, ko jam

reikia, ar vis dėlto Dievas duoda ne tai, ko prašome, o tai, kas mums iš tiesų reikalinga?

Aš pritariu minčiai, kad Dievas žmogui duoda ne tai, ko jis prašo, o tai, ko jam iš tikrųjų reikia.

Ši mintis atskleidžia gilesnį tikėjimo supratimą: Dievas nėra tarsi „norų pildytojas“, kuris iš karto

suteikia viską, ko žmogus užsinori. Priešingai - Jis veikia išmintingai, atsižvelgdamas į žmogaus

gyvenimo prasmę, ateitį ir tikrąją gerovę.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad ne kartą esu prašiusi dalykų, kurie tuo metu atrodė be

galo svarbūs. Kartais tai buvo susiję su sėkme moksluose, santykiais ar tiesiog noru, kad viskas

vyktų lengviau. Tačiau ne visada mano prašymai buvo išpildyti. Iš pradžių tai sukeldavo

nusivylimą, atrodydavo, kad mano maldos lieka neišgirstos. Vis dėlto praėjus laikui

pastebėdavau, kad būtent tie neišsipildę norai mane kažko išmokė. Pavyzdžiui, vietoj lengvo

kelio gavau sunkesnį, kuris pareikalavo daugiau pastangų, bet kartu išugdė kantrybę, atsakomybę

ir stiprybę. Supratau, kad jei būčiau gavusi tai, ko prašiau, galbūt nebūčiau tiek paaugusi kaip

asmenybė.

Biblijoje randame aiškių pavyzdžių, patvirtinančių šią mintį. Vienas jų - Mozė. Jis troško

įžengti į Pažadėtąją žemę, tačiau Dievas jam to neleido. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo

neteisinga, iš tikrųjų Mozė jau buvo įvykdęs savo misiją - išvedė tautą iš Egipto ir atvedė ją iki

tikslo. Dievas žinojo, kas yra geriausia, ir jo planas buvo didesnis nei vieno žmogaus noras. Kitas

pavyzdys - apaštalas Paulius. Jis prašė Dievo, kad būtų pašalintas jo „dyglys kūne“, tam tikras

sunkumas ar kančia, tačiau Dievas jo neišgydė. Vietoj to Jis atsakė, kad Jo malonės pakanka. Tai

reiškia, kad Pauliui reikėjo ne fizinio išgijimo, o stiprybės ir tikėjimo. Šis pavyzdys parodo, kad

Dievas kartais palieka sunkumus tam, kad žmogus augtų dvasiškai.

Svarbu suprasti, kad žmogaus norai dažnai būna laikini ir paremti emocijomis. Mes norime to,

kas atrodo patogu ar malonu, tačiau ne visada galvojame apie pasekmes. Dievas, priešingai, mato

visumą - ne tik dabartį, bet ir ateitį. Todėl Jis gali neatsakyti į mūsų prašymus taip, kaip tikimės,

nes žino, kad tai nebūtų mums į naudą. Tokiu būdu Dievas saugo žmogų nuo klaidų ir nukreipia

jį tinkamesniu keliu.

Apibendrinant galima teigti, kad ši mintis yra teisinga. Nors kartais sunku priimti KĄ?, ilgainiui

suprantame, jog viskas vyksta ne be priežasties. Dievas duoda ne tai, ko prašome, o tai, ko mums

reikia, nes Jis rūpinasi žmogumi ir jo gyvenimu. Todėl svarbu ne tik prašyti, bet ir pasitikėti.