SAKRAMENTALIJOS

Sakramentalijos pirmiausia yra asmenų palaiminimai ir valgio, daiktų, vietų pašventinimaiKiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Dėl to Bažnyčia laimina, šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.

Kai kurių palaiminimų bei pašventinimų veikimas yra tvarus: jie pašvenčia asmenis Dievui, o daiktus bei vietas paskiria vien tik liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių įšventinimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir rūbų, varpų ir t. t. šventinimą.

Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo Piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmuJį atlikdavo Jėzus, ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir uždavinį išvarinėti demonus. Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia išmintingai elgtis ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių.Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasine galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su Piktojo buvimu, o ne su liga. (KBK 1673-1671)

Laidotuvės

Krikščioniškos laidotuvės nėra sakramentas. Tai sakramentalija. Laidotuvių akcentas yra Šv. Mišios už mirusįjį.

Bažnyčia meldžiasi už visus mirusius, bet iškilmingą pagarbą teikia tik katalikams, kurie krikščioniškai gyveno, arba bent prieš mirtį atgailavo. Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo, arba gyveno ir mirė nekatalikiškai.

Atvykstant pas kunigą reikia turėti mirusio mirties pažymą, žinoti, ar buvo priėmęs Ligonių patepimo sakramentą, mirusiojo civilinę būklę, mirusiojo tėvo vardą bei mirusiojo motinos mergautinę pavardę, likusius įpėdinius (sutuoktiniai, vaikai). Šie duomenys įtraukiami į parapijos laidotuvių knygą. 

 .