ELEKTRĖNŲ PARAPIJOS ISTORIJA

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia yra Elektrėnų mieste, įsikūrusiame prie Vilnius-Kaunas automagistralės, pusiaukelėje tarp šių miestų. Tai išskirtinės architektūros pastatas, kuris nuteikia nekasdieniškai, pakylėja žvilgsnį, padeda minčiai atsiplėšti nuo žemės. Vis dėlto, kad tai taptų tikrove, bažnyčios kūrėjams ir statytojams teko ne sykį įveikti materijos pasipriešinimą, galynėtis su žemės trauka. 

 Žmonės prie ežero

Bažnyčios, tikėjimo, prasmingos krypties ir simbolio poreikis lydi žmoniją nuo pat pirmųjų jos žingsnių, seniausių žmonių gyvenviečių. Ne kitokie buvo ir Elektrėnai. Žmones čia subūrė industrializacijos idėja ir geresnio gyvenimo pažadas. Vis dėlto šis žmonių pažadas žmonėms nepajėgė nuslopinti prigimtinio žmogaus polinkio ieškoti aukštesnės gyvenimo prasmės, siekti Dievo.

Šalia būsimos Lietuvos elektrinės 1960 m. Puikino ežero šiauriniame krante pradėta statyti energetikų gyvenvietė. 1962 m. ši gyvenvietė pavadinta Elektrėnais, jai buvo suteiktos miesto teisės, o 2000 metais ji tapo savivaldybės centru.

Besikuriantys Elektrėnai buvo daugiatautė jaunų žmonių gyvenvietė, kurį laiką vadinta Lietuvos VRE. Ateizmas ir sovietinis gyvenimo būdas tvirtai leido šaknis.  Jaunas miestas neturėjo katalikiškų tradicijų.Tačiau žmonių širdyse ruseno viltis turėti savo parapiją, savo bažnyčią.

Pirmieji parapijos žingsniai

Tikinčiųjų mintis apie bažnyčią Elektrėnuose pradėjo rusenti apie 1985 metus. Miestelio tikintieji važinėjo į aplinkines bažnyčias (Vievio, Kietaviškių, Kazokiškių, Žaslių, Semeliškių ir kt.),  jausdami, kad tai nėra pati geriausia išeitis.

1988 m.  gruodžio 16 d. grupė elektrėniečių, susirinko II-osios vidurinės mokyklos salėje (Draugystės g. 1) aptarti parapijos steigimo ir bažnyčios statybos klausimų. Žmones čia sukvietė buvęs politinis kalinys Povilas Senovaitis. Tai jį padaryti paskatino ir  1682 elektrėniečių, palaikančių bažnyčios statybų idėją, parašai. Susirinkimo pirmininku buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys Aleksandras Klumbys. Šiame susirinkime dalyvavo ir kalbėjo Elektrėnų vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Sirvydas, jis sakė, kad viskas priklausys nuo visuomenės iniciatyvos, o Trakų rajono vykdomojo komiteto pirmininkė Žana Vasilenko paaiškino, kad steigiant religinę bendruomenę reikia rusų kalba parašytų pareiškimų, vieno – Trakų vykdomajam komitetui, kito – Maskvai.

Šis susirinkimas buvo labai svarbus. Tai buvo pirmieji juridiniai, oficialūs žingsniai kuriant tikinčiųjų bendruomenę ir statant bažnyčią.

Susirinkime išrinktas Elektrėnų Romos katalikų bažnyčios 25 žmonių religinės bendruomenės steigiamasis komitetas: Povilas Senovaitis (pirmininkas), Janina Baranauskaitė (sekretorė), Vytautas Gylys (revizijos komisijos pirmininkas), Janina Čiuladienė ir Aldonas Jankauskas (revizijos komisijos nariai), Antanas Arlauskas, Pranas Antanavičius, Danutė Armonienė, Vincas Juškevičius, Julius Jurgaitis, Juozas Janonis, Petras Jaruševičius, Antanina Jankauskienė, Stasė Jachimavičienė, Pranas Kučinskas, Pranas Kasčiukaitis, Aleksandras Klumbys, Vitas Kanapickas, Bronius Kanapickas, Ona Kanevičienė, Pranas Rinkevičius, Nikodemas Rumsevičius, Vincas Stabingis, Benediktas Sidaravičius, Juozas Šeškevičius.

Tą pačią dieną parapijos steigiamais komitetas išsiuntė pareiškimą į Maskvą, prašydamas leidimo įkurti parapiją ir statyti bažnyčią.

1989 m. kovo 16 d. gautas Maskvos leidimas.

Įregistravus Elektrėnų religinę bendruomenę, reikėjo kunigo. Kaišiadorių apaštalinis administratorius vyskupas Juozas Matulaitis ieškojo patyrusio kunigo, tačiau, kandidatams atsisakius, vyskupas 1989 m. balandžio 27 d. Kietaviškių parapijos klebonu paskyrė kunigą Joną Sabaliauską, jauniausią vyskupijos kleboną,  kuriam ir pavedė aptarnauti Elektrėnų tikinčiuosius bei rūpintis parapijos įkūrimu.

Šv. Mišios valgykloje

1989 m. birželio 4 d. pirmą kartą Elektrėnuose, valgyklos salėje (dabar Turizmo ir verslo informavimo centras), kunigas Jonas Sabaliauskas aukojo šv. Mišias. Jis prisimena: Pirmosios šv. Mišios buvo labai svarbu – kai jau aukojai bent vienas šv. Mišias, toliau nebėra kur trauktis. Ir gyventojai tada įsitikino, kad nauja parapija tikrai bus. Miesto valdžia buvo priversta mus pripažinti, ieškoti vietos koplyčiai. Galbūt tuomet ta vieta nebuvo labai tinkama ir gera, bet iš visų pasiūlytų variantų buvo geriausia (savivaldybės pastate, buvusioje Tarybos posėdžių salėje). Sakyčiau, tai buvo teisingas žingsnis – nelaukti bažnyčios ir iš karto kurti bendruomenę.“

Netrukus elektrinės administracija ir ypač direktorius Pranas Noreika tikintiesiems padėjo įsirengti laikiną koplyčią tuometėje elektrinės Komunalinio ūkio skyriaus salėje. Projektą koplyčiai sukūrė architektas Jonas Zibolis, įgyvendino meistrės Eugenijos Purienės brigados staliai Bronius Kanapickas ir Juozas Babrauskas. Šie statybos darbai nesutrukdė žmonėms burtis prie Dievo stalo: kol įrenginėjo koplyčią, šv. Mišios sekmadieniais vyko komunalinio ūkio techninio mokymo kabinete.

1990 m. sausio 15 d. aktu Kaišiadorių apaštalinis administratorius vyskupas Juozas Matulaitis Elektrėnuose  įsteigė Romos katalikų parapiją. Klebonu paskyrė kunigą Joną Sabaliauską. Jaunam kunigui tai buvo tikras iššūkis. Kunigas buvo paskirtas į parapiją, kuri dar neegzistavo. Ją reikėjo sukurti. Tai padarė kunigas Jonas Sabaliauskas – šiandien monsinjoras, Elektrėnų dekanato dekanas, Kaišiadorių vyskupijos tribunolo narys – Santuokos ryšio ir teisingumo gynėjas, vyskupijos  pastoracinės tarybos narys, vyskupijos kunigų tarybos konsultorius. Jis yra ir parapijos įkūrėjas, ir bažnyčios statytojas, pirmasis jos kunigas ir  klebonas, šias pareigas einantis iki šių dienų. Jo rūpesčiu sukurta tai, ką šiandien turime.

Parapiją jos steigimo metu sudarė nuo Kietaviškių parapijos atskirti Elektrėnų miestas ir aplinkiniai kaimai: Girkalnis, Mažikliai, pusė Abromiškių kaimo, Sabališkės, Žebertonys, Giedraitiškis, Kakliniškės, Geibonys, buvęs Alinkos kaimas. Parapijos teritorija – 60 kv. km, tuo metu joje gyveno apie 20 000 gyventojų (dabar – apie 14 000), dauguma jų katalikai.

Bažnyčios vizija

Nuo pat pirmųjų parapijos gyvavimo dienų klebonas kun. J. Sabaliauskas kartu su parapijos taryba ėmėsi įgyvendinti parapijiečių svajonę – pastatyti bažnyčią. Vyko ilgos viešos diskusijos, karšti ginčai tarp aukštosios dvasininkijos, architektų ir dailininkų, visuomenės, parapijiečių. Geriausio sprendimo ieškojo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio specialistai. Ir tik subrandinus  idėją, parinkus bažnyčiai tinkamą vietą, buvo paskelbtas konkursas bažnyčios projektui parengti.Konkurso žiuri, vadovaujama vyskupo Juozo Matulaičio, iš keturių pateiktų projektų pritarė architekto Henriko Kęstučio Šilgalio projektui.

Energetikai pradėjo žemės darbus ir netrukus, 1990 m. birželio 30-ąją, vyskupas Juozas Matulaitis, dalyvaujant kaimyninių parapijų kunigams, projektuotojams, rėmėjams, statybininkams bei gausiam tikinčiųjų sambūriui, pašventino bažnyčios kertinį akmenį.

Nerūdijančio plieno kapsulėje, įmūrytoje po būsimos bažnyčios altoriumi, įdėtas tekstas ateities kartoms:

Lietuva – Marijos žemė, rūpintojėlių ir kryžių šalis. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais netekusi daugiau nei 1 120 000 savo sūnų ir dukterų, ji turi teisę vadintis kankinimus ir tremtį iškentėjusiųjų žeme. 1990 m. atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva birželio 14 d. paaukojo save Švč. Jėzaus Širdžiai. Elektrėnų tikintieji, statydami bažnyčią, savo parapiją paskyrė Marijos Kankinių Karalienės globai.“ (Tekstą parengė Julija Janonienė).

Šventovės statyba

Elektrėnų bažnyčią statė, kūrė, gražino, puošė daugybė žmonių – vadovų, specialistų, menininkų. Tai, kad tiek daug jų buvo suburti vienam dideliam tikslui ir kad šis tikslas buvo pasiektas, kad graži idėja įsikūnijo, šiandien atrodo beveik stebuklas.

Klebonas nesureikšmina savo vaidmens bažnyčios statyboje, tačiau visi su statybos bei įrengimo darbais susiję rūpesčiai gulė būtent ant jo pečių. „Ne aš vienas bažnyčią pastačiau. Viešpats stato, jis tik veikia mūsų rankomis. „Jeigu Viešpats nesaugo miesto – veltui budi sargyba.“ Įsitikinome: Viešpats mus saugo!“– sako monsinjoras J. Sabaliauskas. 

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia – ne tik tikėjimo suburti žmonės, bet ir išskirtinės architektūros šventovė. Tai patvirtina ir meno žmonės bei daug naujų bažnyčių matę dvasininkai. 1995 m. viešnagės Elektrėnuose metupopiežiaus nuncijus Pietų Korėjoje ir Mongolijoje, arkivyskupas Jonas Bulaitis sakė: „Elektrėnų bažnyčia yra viena  moderniausių pasaulyje.  Ją turėtų pamatyti visi Lietuvoje viešintys svečiai“. Tai pasakyta arkivyskupo, dalyvavusio daugiau kaip 100 bažnyčių statybose įvairiose pasaulio šalyse, žodžiais.

Bažnyčios projekto autoriai: architektas Henrikas Kęstutis Šilgalis, konstruktoriai inžinierius Georgijus Chomičius,  inžinierius Vytautas Zanevičius, doc. Aleksandras Glagolevas, inžinierius Bronius Matulaitis.

Statybos vykdytojai: 1990–1993 m. – Kruonio HAE statybos valdyba, vadovas Vidmantas Bakšys,aikštelės viršininkas Valerijus Usenko. „Baltik SGEM“, vadovas Samuil Ošerovskij,  Mechanizacijos valdyba, vadovas Vytas Jankauskas.Nuo 1993 m. – Elektrėnų parapija, vadovasGeorgijus Chomičius, darbų vykdytojas Pavelas Mazochinas, brigadininkas Antanas Arlauskas.

Kūrybinė menininkų grupė: skulptoriai Mindaugas Šnipas (altorius, bažnyčios durys), Stanislovas Kuzma (skulptūros „Prisikėlęs Kristus“, „Marija su kūdikiu“) ir Mindaugas Junčys (Popiežiaus Jono Paulisus II skulptūra). Menininkė Nijolė Vilutytė (keturi evangelistų simboliai ir Kryžiaus kelias, vitražai Jono Pauliaus II ir Mergelės Marijos koplyčiose), Loreta Valienė (liturginiai rūbai), Jonė Paulauskienė (bažnytinės vėliavos), juvelyrė Laima Grikšaitė-Kėrienė (žvakidės). Vytautas Tracevičius (krikštykla) .

Statybos rėmėjai: Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama  G. Vagnoriaus, A. Abišalos, A. Šleževičiaus,Trakų savivaldybė, vadovaujama A. Sadkausko, K. Vaitukaičio,Lietuvos elektrinė,Vievio paukštynas,Kaišiadorių vyskupijos kurija,Kruonio HAE statybos valdyba, Kruonio HAE, „Baltik - SGEM“,Mechanizacijos valdyba,  „Kauno energoremontas“, „Kietaviškių gausa“, „Termoizola“, „Kelda“,„Lietuvos ryto“ ir „Katalikų pasaulio“ redakcijos,fondai „Renovabis“ ir „Kirche in Not“, kardinolasJoachimas Meisneris, Augsburgo vyskupija, Šv. Alberto parapija (Vokietija).

Kiti rėmėjai: Šv. Uršulės vienuolė ses. Michaelė (Vokietija), Šiaurės ir Pietų Amerikos lietuviai, arkivyskupas J. Bulaitis, prelatas A. Bunga, prelatas A. K. Gutauskas, M. Grakauskas, V. Tracevičius, Kietaviškių, Semeliškių, Širvintų, Žaslių ir Žiežmarių parapijos, Elektrėnų tremtiniai.

Bažnyčios rėmėjai: Elektrėnų savivaldybė, „Lietuvos energija“, ALSTOM, UAB „Hronas“, UAB „Gaudrė“, UAB „Ricard Clemence“, Elektrėnų vargonų statybos fondas, UAB „ARVI“ , UAB „FIMA“ , UAB „Būsto pasaulis“.

Bažnyčios statybos komitetas: Jurgis Steponavičius (statybose dažnai pavaduodavo kleboną), Aleksandras Klumbys, Juozas Babrauskas, Juozas Šeškevičius, Povilas Senovaitis, Janina Baranauskaitė, Stasys Armonas.

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapija © 2019-2020           

 .