APIE BAŽNYČIOS ARCHITEKTŪRĄ IR MONUMENTALAUS MENO KŪRINIUS JOJE

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos bažnyčiai buvo pasirinktas architekto Henriko Kęstučio Šilgalio projektas (konstruktoriai: H. Karvelis, G. Chomičius, V. Zanevičius, A. Glagolevas).

Modernios architektūros bažnyčia stovi monotoniško miesto panoramoje.Bažnyčios eksterjero akcentas – puslankiu išlenktas portalas, kurį sudaro stačiakampė arka su kryžiumi ir šeši vertikalūs kiaurapjūviai kryžiai. Didingas portalas vaizduoja krikščionybės Lietuvoje istoriją.

Kiekviename projekte reikia ką nors atrasti“, sakė architektas H. K. Šilgalis. – „Šioje bažnyčioje mano atradimas – dvigubi kryžiai. Elektrėnų bažnyčia turėtų simbolizuoti septintąjį Lietuvos Krikšto šimtmetį. Sudvigubinti kryžiai – tai šešios galingos gelžbetonio kolonos, besikaitaliojančios per paliktas angas su debesimis, dangaus mėlyne, lietuviškais laukais ir miškeliais, primena mūsų gamtai artimą prigimtį, vidurinioji – septintoji – kolona yra septintojo šimtmečio gyvosios Katalikų Bažnyčios Lietuvoje simbolis.

Bažnyčią statė žmonės, turintys stambaus pramoninio masto statybų patirtį. Šito bažnyčios statybai per maža. Tačiau niekas kitas Lietuvoje  nebūtų pajėgęs pagaminti ir sumontuoti tokių sijų bei perdangų.

Šiaip ar taip, bet bažnyčia jau stovi ir savo sudėtinga geometrine forma taurina pramoninį blokinės architektūros miestą, sužmogina jį. Jos formą sušildo įvairūs dizaino elementai, sukurtirimtų menininkų. Pagrindinius dizaino akcentus projektavau ašpats, pavyzdžiui, šviestuvus, tabernakulį.“

Tabernakulio dekoratyvinis reljefas sukurtas pagal menininkės Nijolės Vilutytės piešinius.

Statinio vidaus erdvė perdengta cilindriniu skliautu, kuris pereina stilizuotas trikampes liunetes, remiasi į neorderines kolonas ir puskolones su laiptuotais kapiteliais. Apsidė ir šoninės koplyčios – laužytų formų tūriai, apšviesti natūralia, pro langus ir stoglangius srūvančia šviesa. Bažnyčios lubos dekoruotos stačiakampėmis dekoro plokštėmis, panašiai kaip Romos Panteone.

Matomiausioje bažnyčios vietoje – apsidėje – patalpinta „Prisikėlusio Kristaus“ skulptūra, 1996 m. sukurta skulptoriaus Stanislovo Kuzmos. 

Kairėje pusėje, koplyčioje, ant laiptuoto postamento stovi kitas šio skulptoriaus kūrinys, skirtas bažnyčios titului – „Švč. Mergelė Marija Kankinių Karalienė“. Ši skulptūra įkūnija lietuvių tautos, nuėjusios kančių kelią, pamaldumą, ištikimybę ir padėką Dievo Motinai Marijai. Visą iškilmingą kompoziciją papildo menininkės Nijolės Vilutytės sukurtas vitražas „Viešpaties Jėzaus krikštas“ ir šioje koplyčioje įrengta krikštykla. 

Dešinėje pusėje – Jono Pauliaus II-ojo koplyčia. Joje ant šviesaus ir neaukšto marmuro postamento – trijų metrų aukščio balta popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo skulptūra. Ją sukūrė skulptorius  Mindaugas Junčys. Taip įvertintas šio didžio popiežiaus artumas Lietuvai, remiant mūsų nepriklausomybės siekius bei dvasinį atgimimą. Koplyčios ansamblį organiškai papildo menininkės Nijolės Vilutytės vitražas „Šv. Jonas Paulius II Viešpaties piligrimas Lietuvoje. 1993“. Jis  simbolizuoja Popiežiaus kelią per Lietuvą: I aukštas – Vilniaus katedra, Aušros vartai; II aukštas – Kauno arkikatedra, Kristaus Prisikėlimo bažnyčia; III aukštas – balta Šiluvos Apsireiškimo koplyčia bei raudona Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika; IV aukštas – Kryžių kalnas.

Vitražo technika – sudėtingas, ilgai trunkantis procesas. Pirmiausia ant atskirų stiklo lakštelių juoda glazūra nupiešiamas piešinys ir tonavimai. Šie vitražo segmentai „kepami“ specialioje krosnyje, įkaitintoje iki 750 ºC. Po šios procedūros stiklas krosnyje natūraliai ataušinamas. Tuomet ant piešinių purškiama spalvota glazūra, ir jie vėl valandą kaitinami krosnyje 750 laipsnių karštyje. Natūralus aušimas trunka nuo 4–5 iki 12 valandų. Vienam dideliam vitražui prireikia kelių ar net keliolikos tokių ciklų, tad jo dalių paruošimas gali trukti savaitę ar ilgiau. Šitaip paruoštos vitražo dalys į bendrą paveikslą sujungiamos švino juostelėmis ir lydmetaliu. Tuomet užbaigto vitražo blokai sudedami į specialius rėmus ir statomi į vietą. Tokie vitražai yra ilgaamžiai, neblunka, atsparūs saulės ir atmosferos poveikiui.

Kitas monumentalus menininkės Nijolės Vilutytės kūrinys – „Kryžiaus kelias – išsivyniojusi drobulė“, atliktas sgrafito technika, sukomponuotas ant banguojančios balkonų sienelės, kuri primena išsivyniojusią drobulę. Sienose įkomponuoti keturi kryžiai su evangelistų simboliais, sukurti pagal tos pačios menininkės priešinius. Šie kryžiai žymi vietas, kuriose per bažnyčios konsekracijos apeigas buvo tepamas šventasis Chrizmos aliejus. 

Sgrafitas – tai sudėtinga freskos technika, kai siena tinkuojama spalvotu tinku dviejų, trijų ar daugiau spalvų sluoksniais. Sluoksniuojama pradedant tamsiausia spalva ir baigiant šviesiausia. Šlapias tinkas įpjaunamas ir nuskutamas iki reikalingos spalvos sluoksnio. 

Bažnyčios cokoliniame aukšte įrengta parapijos salė ir dvi šarvojimo salės. Šis aukštas suprojektuotas taip, kad kurtų didesnės erdvės įspūdį. Salės įrengtos iškilmingai, skoningai ir santūriai.

Įgyvendinti architektūrinius sumanymus nebuvo labai paprasta. Dekoratyviniai bokštai, neeilinės formos stogas. Vien pakabinamos bažnyčios lubos svėrė 1200 tonų, balkonas – 1600 tonų, o centrinis kryžius 50 metrų aukštyje – 34 tonas. Analogų Lietuvoje nebuvo. Reikėjo suprojektuoti, pastatyti, iš gelžbetonio išlieti sudėtingų formų statybinius elementus, galiausiai viską sumontuoti.

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapija © 2019-2020           

 .