Popiežiaus Pranciškaus išrinkimimo 12-osios metinės
Šiandien visų dėmesys sutektas į palatą Gemelli ligoninės dešimtajame aukšte, tačiau šią dieną užbaigiami dvyliktieji pontifikato metai buvo kupini ir kitų svarbių įvykių bei džiugių momentų.
Popiežiaus Pranciškaus išrinkimo sukakties proga paskelbtame straipsnyje Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli primena, kad dar palyginti neseniai, dvyliktaisiais pontifikato metais, Pranciškus buvo išvykęs į ilgiausią tarpžemyninę kelionę (į Indoneziją, Papua Naująją Gvinėją, Rytų Timorą ir Singapūrą), šiais metais buvo užbaigti sinodo posėdžiai, ir, bene svarbiausia, – atidarytos Šventosios durys.
Dabar Petro Įpėdinis, ligonis tarp ligonių, kenčia ir meldžiasi, lydimas daugelio žmonių visame pasaulyje maldos. Jis, kuris per šiuos dvylika metų kone kiekvieną susitikimą užbaigdavo žodžiais: „Nepamirškite už mane pasimelsti“, šiandien iš tikrųjų yra apgaubtas daugybės tikinčiųjų maldos, taip pat ir netikinčiųjų artumo.
Gyvename laikais, kai tikrai ne be reikalo keliami klausimai apie Bažnyčios prigimtį ir Romos vyskupo misiją, kuri taip labai skiriasi nuo didelės tarptautinės bendrovės generalinio direktoriaus darbo. Prieš dvylika metų, prieš pat išrinkimą popiežiumi, kardinolas Bergoglio, kalbėdamas kitiems į Romą atvykusiems kardinolams, cituodamas Henri de Lubacą, sakė, kad didžiausias blogis, kurį gali patirti Bažnyčia, yra dvasinis supasaulėjimas. Didžiausias Bažnyčiai gresiantis pavojus – manyti, kad ji gali šviesti kitiems savo pačios šviesa, pasitikėti tik savo jėgomis, strategijomis, veiksmingumu. Bažnyčia negali pamiršti mysterium lunae (mėnulio slėpinio) – atspindėti Kito šviesą, gyventi ir dirbti, remiama ir skatinama malonės To, kuris pasakė: „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti“.
Dar kartą prisimindami šiuos žodžius, rašo Andrea Tornielli, šiandien su meile ir viltimi žvelgiame į Gemelli ligoninės dešimtojo aukšto langus. Sveikiname tave, Šventais Tėve, tavo balso mums vis dar labai reikia. (jm / Vatican News)