J.Ratzinger/Benediktas XVI. Jėzus iš Nazareto. Išminčiai iš Rytų šalies
Šaltinis: Bernardinai.lt
Ištrauka iš popiežiaus Benedikto XVI trilogijos apie Jėzaus gyvenimą dalies „Jėzus iš Nazareto. Prologas. Pasakojimai apie vaikystę“.
Istorinis ir geografinis pasakojimo kontekstas
Joks kitas biblinis pasakojimas taip nekurstė fantazijos ir nesukėlė tiek tyrimų bei apmąstymų kaip pasakojimas apie „magus“ iš „Rytų šalies“, evangelisto Mato pateikiamas iškart po žinios apie Jėzaus gimimą: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę magai (astrologai) iš Rytų šalies ir klausinėjo: Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (2, 1 ir t.).
Pirma, nuoroda į karalių Erodą ir gimimo vietą – Betliejų čia fiksuojamas istorinis kontekstas. Įvardijami istorinis asmuo ir geografiškai aptinkama vietovė. Bet abiem faktais kartu jau duoti ir aiškinimo elementai. Rudolfas Peschas savo knygelėje Die matthäischen Weihnachtsgeschichten („Mato Kalėdų istorijos“) pabrėžtinai aikštėn iškėlė karaliaus Erodo teologinę reikšmę: „Kaip Kalėdų evangelijos (Lk 2, 1–21) pradžioje paminimas Romos imperatorius Augustas, lygiai taip ir Mt 2 pasakojimas pradedamas atitinkamai įvardijant „žydų karalių“ Erodą. Ten gimusio kūdikio antipodas buvo į pasaulio sutaikinimą pretendavęs imperatorius, o čia toks yra imperatoriaus malone valdantis karalius, pretenduojantis į mesijiškumą, į buvimą atpirkėju bent Žydų karalystei“ (op. cit., p. 23 ir t.).
Betliejus yra karaliaus Dovydo gimimo vieta. Pasakojimo raidoje teologinė šios vietovės reikšmė dar labiau išryškinama Rašto aiškintojų atsakymu į Erodo klausimą, kur turįs gimti Mesijas. Betliejaus geografinę padėtį patikslinant priedėliu „Judėjoje“, galbūt siekiama šalutinio teologinio tikslo. Laiminantis Jokūbas pranašiškai ištaria savo sūnui Judui: „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso, – tada jam turės paklusti tautos“ (Pr 49, 10). Ta pranašystė kažkaip girdima ir pasakojimo apie galutinio Dovydo, visas tautas išgelbėsiančio žydų karaliaus, atėjimą fone.
Kartu su Jokūbo palaiminimu taip pat skaitytini Biblijoje pagonių pranašui Balaamui priskiriami žodžiai. Balaamas yra istorinis asmuo, patvirtintas ir nebiblinių liudijimų. 1967 m. Rytų Jordane buvo atrastas įrašas, kuriame Balaamas, Beoro sūnus, išnyra kaip autochtoninių dievybių „regėtojas“, kuriam priskiriamos pranašystės apie laimę ir nelaimę (plg. Hans-Peter Müller, op. cit.). Biblijoje jis vaizduojamas kaip žynys, tarnaujantis Moabo karaliui, kuris jo prašo prakeikti Izraelį. Tai padaryti ketinančiam Balaamui sutrukdo pats Dievas ir taip, kad pranašas, užuot prakeikęs, Izraeliui skelbia palaimą. Biblinėje tradicijoje jis vis dėlto nuvertinamas kaip viliotojas į stabmeldystę ir todėl nubaudžiamas mirtimi (Sk 31, 8; Joz 13, 22). Juo svarbesnis yra jam, nežydui ir kitų dievų tarnui, priskiriamas ir tikriausiai už Izraelio ribų žinotas išganymo pažadas. „Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio…“ (Sk 24, 17).
Keista, kad Matas, Jėzaus gyvenimo įvykius bei darbus mėgstantis vaizduoti kaip Senojo Testamento žodžių išsipildymą, necituoja šio teksto, gana reikšmingo pasakojimo apie išminčius iš Rytų šalies aiškinimo istorijoje. Žinoma, žvaigždė, apie kurią kalba Balaamas, nėra dangaus kūnas; žvaigždė, šviečianti pasauliui ir lemianti jo likimus, yra pats ateisiantis karalius. Tačiau žvaigždės ir karalystės sąryšis galėjo padaryti įtakos ir minčiai apie žvaigždę, kuri yra to karaliaus žvaigždė ir rodo į jį.
Tad visiškai galima tarti, kad šie nežydiški, „pagoniški“ pažado žodžiai kokiomis nors formomis cirkuliavo nežydų pasaulyje ir ieškančius žmones vertė susimąstyti. Prie klausimo, kaip žmonės už Izraelio ribų kaip tik „žydų karaliuje“ galėjo įžvelgti jiems rūpimą išganymą, dar grįšime.
Kas buvo „astrologai“?
Bet dabar pirma reikėtų paklausti: kas buvo tie vyrai, kuriuos Matas vadina „magais“ iš „Rytų šalies“? Mago sąvokos (mágoi) reikšmių spektras šiuo klausimu svarbiuose šaltiniuose gana platus, siekiantis nuo to, kas teigiama, iki to, kas visiškai neigiama.
Pagal pirmą iš keturių pagrindinių reikšmių magai yra persų kunigų kastos nariai. Helenistinėje kultūroje jie laikyti „tikrosios religijos šeimininkais“, tačiau sykiu jų religiniai vaizdiniai buvo „stipriai paveikti filosofinės minties“, todėl graikų filosofai neretai vaizduoti kaip jų mokiniai (Delling, op. cit., p. 360). Šioje nuomonėje tikriausiai glūdi kažkoks tiksliau nenusakomas tiesos branduolys; juk galiausiai ir Aristotelis kalbėjo apie magų filosofines pastangas.
Kitos Gerhardo Dellingo pateikiamos reikšmės yra šios: antgamtinių žinių bei galių turėtojai bei naudotojai, burtininkai ir galop apgavikai bei suvedžiotojai. Šią pastarąją reikšmę aptinkame Apaštalų darbuose: vieną magą, vardu Barjėzus, Paulius pavadina „velnio vaiku“, „teisingumo priešu“ ir subara.
Mago sąvokos dviprasmiškumas, su kuriuo čia susiduriame, atskleidžia to, kas religiška, dviprasmiškumą. Tai gali tapti keliu į tikrąjį pažinimą, keliu Jėzaus Kristaus link. Bet jei Jo artumo akivaizdoje tai, kas religiška, Jam neatsiveria, stoja prieš vieną Dievą ir vieną Atpirkėją, tuomet tai virsta tuo, kas demoniška ir destruktyvu.
Taigi Naujajame Testamente susiduriame su abiem „mago“ reikšmėmis. Šventojo Mato istorijoje apie magus religinė bei filosofinė išmintis aiškiai yra žmones leistis į kelią paskatinanti jėga, išmintis, galiausiai atvedanti prie Kristaus. Apaštalų darbuose, priešingai, aptinkame kitą mago pusę. Jis savo galią nukreipia prieš Jėzaus Kristaus šauklį ir šitaip stoja demonų, Jėzaus jau nugalėtų, pusėn.
Bent jau plačiąja prasme magams Mt 2 tinka pirmoji iš keturių reikšmių. Net jei ir nebūtų priklausę persų kunigijai, jie vis dėlto buvo ten išaugusio ir visada egzistavusio religinio ir filosofinio pažinimo atstovai.
Savaime suprantama, juos mėginta priskirti konkretesnėms grupėms. Vienos astronomas Konradinas Ferraris d‘Occhiepo parodė, kad Jėzaus laikais nuosmukį išgyvenančiame Babilono mieste, anksčiau mokslinės astrologijos centre, tebesilaikė „nedidelė, pamažu išmirštanti žvaigždžių žinovų grupė“… „Tai nepaneigiamai patvirtina tankiai dantiraščio ženklais prirašytos molinės lentelės“ (op. cit., p. 27). Jupiterio ir Saturno konjunkcija Žuvų ženkle 7–6 m. pr. Kr., šiandien spėjamu tikruoju Jėzaus gimimo laiko tarpsniu, Babilono astronomų buvo apskaičiuota ir rodė į žydų žemę bei „žydų karalių“.
Prie žvaigždės klausimo vėliau dar grįšime. Kol kas pasvarstykime, kas buvo tie žmonės, iškeliavę pas karalių. Jie galėjo būti žvaigždžių žinovai; bet ne visiems, kurie galėjo apskaičiuoti ir regėjo planetų konjunkciją, kilo mintis apie jiems reikšmingą karalių Judėjoje. Kad žvaigždė galėtų tapti žinia, apyvartoje turėjo būti pažadas Balaamo žinios pavidalu. Iš Tacito ir Svetonijaus žinome, jog tuo metu sklandė lūkestis, kad iš Judo kils pasaulio valdovas, – Flavijus Juozapas nurodė, kad tai būsiąs Vespasianas, taip pelnydamas šio palankumą (plg. De bello Jud. III 399–408).
Daug veiksnių galėjo sąveikauti, kad žvaigždės kalboje būtų išgirsta vilties žinia. Bet visa tai į kelią leistis galėjo paskatinti tik vidinio nerimo žmones, vilties žmones, jau besidairiusius tikrosios išganymo žvaigždės. Vyrai, apie kuriuos kalba Matas, buvo ne tik astrologai. Jie buvo „išminčiai“. Jie žymi religijų savęs peržengimo vidinę dinamiką, kuri yra tiesos ieškojimas, tikrojo Dievo ieškojimas ir todėl sykiu filosofija pirmine šio žodžio prasme. Tad išmintis išgydo ir „mokslo“ žinią. Šios žinios racionalumas neapsiribojo vien žinojimu, bet ir aprėpė pastangą suprasti visumą, taip leisdamas protui išskleisti savo didžiausias galimybes.
Iš visa to, kas pasakyta, galime susidaryti tam tikrą vaizdą, kokie vaizdiniai ir žinios paskatino tuos vyrus iškeliauti pas gimusįjį „žydų karalių“. Pagrįstai galime sakyti, kad tie vyrai nurodo religijų artinimąsi prie Kristaus ir mokslo savęs peržengimą Jo link. Jie yra tartum Abraomo, kuris iškeliavo pašauktas Dievo, palydoje. Kitokiu būdu jie yra palydoje Sokrato, ieškojusio didesnės tiesos už jam duotos religijos ribų. Šia prasme šios figūros yra pirmtakai, kelio tiesėjai, tiesos ieškotojai, svarbūs visiems laikams.
Kaip Kalėdų istoriją Bažnyčios tradicija skaitė savaime suprantamai prieš akis turėdama Iz 1, 3 – ir todėl prie ėdžių atsirado jautis su asilu, – lygiai taip ir skaitydama pasakojimą apie magus ji neišleido iš akiračio Ps 72, 10 ir Iz 60. Todėl išminčiai iš Rytų šalies virto karaliais, o su jais į prakartėlę atkeliavo kupranugariai ir vienkupriai.
Jau šiuose pažado tekstuose tų vyrų kilmė išplečiama iki tolimiausių Vakarų (Taršišas = Tartesas Ispanijoje), o tradicijoje jų karalysčių visuotinumas dar labiau padidinamas: jie laikyti trijų anuomet žinotų žemynų – Afrikos, Azijos ir Europos – karaliais. Tarp jų būtinai yra juodaodis karalius: Jėzaus Kristaus karalystėje nėra rasės ir kilmės skirtumų. Žmonija Jame ir per Jį suvienyta neprarasdama turtingos įvairovės.
Vėliau su trimis karaliais bus susieti ir žmogaus amžiaus tarpsniai – jaunystė, branda ir senatvė. Ir šitai yra prasminga idėja, rodanti, kad bendrystėje su Jėzumi įvairūs žmogiškojo gyvenimo pavidalai kiekvienas atranda savo reikšmę ir vidinę vienybę.
Svarbiausioji mintis išlieka: išminčiai iš Rytų yra pradžia. Tai žmonijos iškeliavimo Kristaus link ženklas. Jie pradeda procesiją, traukiančią per visą istoriją. Žymi ne tik Kristų suradusius žmones, bet ir žmogaus dvasios vidinį laukimą, religijų ir žmogaus proto judėjimą Kristaus link.
(…)
Tarpinė stotelė Jeruzalėje
Metas grįžti prie evangelijos teksto. Išminčiai atkako į karaliaus rūmus Jeruzalėje, spėjamą pažado vietą. Jie teiraujasi, kur gimusysis „žydų karalius“. Tokia kalbėsena tipiškai nežydiška. Žydų srityje būtų kalbama apie Izraelio karalių. Tie „pagoniški“ žodžiai „žydų karalius“ vėl išnyra tik per Jėzaus teismo procesą ir įraše ant kryžiaus, abu kartus juos pavartoja pagonis Pilotas (plg. Mk 15, 9; Jn 19, 19–22). Tad galima sakyti, kad čia – kai pirmi pagonys klausinėja, kur Jėzus, – kažkaip jau suskamba kryžiaus slėpinys, neatskiriamai susijęs su Jėzaus karalyste.
Tikrai akivaizdžiai jis pasireiškia reakcija į magų klausimą, kur gimusysis karalius: „Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė“ (Mt 2, 3). Egzegetai atkreipia dėmesį, kad Erodo nerimas išgirdus naujieną apie paslaptingo pretendento į sostą gimimą labai suprantamas. Mažiau aišku, kodėl šią akimirką sunerimo visa Jeruzalė. Tai tikriausiai esąs Jėzaus karališkojo įžengimo į Šventąjį miestą nuvokimas; Matas sako, kad tada sujudęs visas miestas (plg. Mt 21, 10). Kad ir kaip būtų, abi scenos, kuriose kažkaip aikštėn iškyla Jėzaus karalystė, šitaip susiejamos viena su kita ir kartu su kančios tematika.
Man atrodo, kad pastaba apie miesto nerimą prasminga ir magų apsilankymo valandą. Norėdamas išsiaiškinti jam itin pavojingą klausimą dėl pretendento į sostą, Erodas susikvietė „visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus“ (Mt 2, 4). Toks susirinkimas ir jo tikslas negalėjo likti nežinomi. Tariamas ar tikras mesijinio karaliaus gimimas Jeruzalei galėjo reikšti nemalonumus ir dar blogiau. Jeruzaliečiai pažinojo Erodą. Kas didžiojoje tikėjimo perspektyvoje yra vilties žvaigždė, kasdienio gyvenimo perspektyvoje pirmiausia tik trikdo, kelia susirūpinimą ir baimę. Iš tiesų: Dievas trikdo mūsų patenkintą kasdienybę. Jėzaus karalystė ir kančia viena nuo kitos neatskiriamos.
Ką aukštasis susirinkimas atsakė į klausimą dėl Jėzaus gimimo vietos? Pasak Mt 2, 6, atsakė žodžiais, paimtais iš pranašo Michėjo ir Samuelio antrosios knygos: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas (plg. Mch 5, 1), kuris ganys mano tautą – Izraelį“ (plg. 2 Sam 5, 2).
Cituodamas minėtus žodžius, Matas jiems suteikė du niuansus. Didžiojoje teksto tradicijos dalyje, taip pat graikiškajame vertime (LXX) sakoma: „Tu esi mažiausias tarp Judo kaimų“, o Matas rašo: „Tu anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų.“ Abu teksto variantai, kiekvienas skirtingai, atspindi paradoksalų Dievo veikimą, būdingą visam Senajam Testamentui: kas didu, kyla iš to, kas žemiškai menka ir nereikšminga, o pasaulio didybė žlunga ir nugrimzta.
Taip, pavyzdžiui, buvo Dovydo pašaukimo istorijoje. Jauniausias Išajo sūnus, tuo metu ganęs avis, pašaukiamas ir patepamas karaliumi: svarbu ne išvaizda ir stuomens aukštis, bet širdis (plg. 1 Sam 16, 7). Šis nuolatinis Dievo veikimo paradoksas apibendrinamas viena Marijos ištara iš Magnificat: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Senojo Testamento teksto versijoje, kur Betliejus vadinamas mažu tarp Judo kaimų, toks dieviškasis veikimas aiškiai išryškėja.
Matas, priešingai, rašydamas: „Tu anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų“, tą paradoksą panaikina tik menamai. Dabar aikštėn iškyla tikroji bereikšmiu laikomo miestelio didybė. Iš jo kyla tikrasis Izraelio ganytojas: šiame teksto variante kartu pasirodo ir žmogaus nuomonė, ir dieviškasis atsakas. Paradoksas dar sykį pasikartoja Jėzaus gimimu grotoje už miesto vartų.
Taip priartėjome prie antrojo niuanso: Matas prie pranašo žodžių pridūrė jau minėtą ištarą iš Samuelio antrosios knygos (5, 2), skirtą naujajam karaliui Dovydui ir dabar išsipildžiusią Jėzuje. Būsimasis vadas vadinamas Izraelio ganytoju. Taip daroma užuomina apie meilų rūpestį ir švelnumą, būdingus tikrajam valdovui kaip Dievo karalystės atstovui.
Aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų atsakymas į išminčių klausimą yra magams naudingo gana praktiško geografinio turinio. Tačiau tai ne vien geografinis, bet ir teologinis vietovės bei vyksmo aiškinimas. Kad Erodas iš to nepadaro išvadų, suprantama. Bet stebina, jog tas turinys praktinių išvadų nepaskatina padaryti Šventojo Rašto žinovų. Galbūt čia derėtų įžvelgti teologijos, nepranokstančios akademinio disputo ribų, įvaizdį?
Išminčiai pagarbina Jėzų
Žvaigždė Jeruzalėje nusileido. Susitikus su Rašto žodžiu, ji vėl šviečia išminčiams. Rašto paaiškinta kūrinija vėl kalba žmogui. Išminčių reakcijai pavaizduoti Matas vartoja superliatyvą: „Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi“ (Mt 2, 10). Taip džiaugiasi žmogus, kurio širdį apšviečia Dievo šviesa, parodanti, kad jo viltis pasitvirtina, žmogus, kuris surado ir yra surastas.
„Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11). Šiame sakinyje į akis krinta tai, kad trūksta Juozapo, iš kurio perspektyvos Matas parašė pasakojimą apie Jėzaus vaikystę. Per pagarbinimą šalia Jėzaus tik Jo „motina Marija“. Visiškai įtikinamo paaiškinimo ligi šiol nesuradau. Senajame Tekste yra viena kita vieta, kur karaliaus motinai tenka ypatinga reikšmė (pvz., Jer 13, 18). Tačiau to akivaizdžiai nepakanka. Gnilka, matyt, teisus sakydamas, kad Matas taip primena gimimą iš Mergelės ir Jėzų nusako kaip Dievo Sūnų (plg. op. cit., p. 40).
Išminčiai prieš karališkąjį kūdikį parpuola ant žemės. Taip garbinamas Dievas – Karalius. Taigi ir išminčių dovanos yra ne praktinės, kokios tikriausiai būtų pravertusios Šventajai šeimai tą akimirką. Dovanomis išreiškiama tas pat kaip ir parpuolimu: jomis pripažįstama karališkoji didybė to, kuriam jos teikiamos. Iz 60, 6 auksas ir smilkalai vadinami pagarbinimo dovanomis, kurias Izraelio Dievui dovanos tautos.
Bažnyčios tradicija – įvairiais variantais – trijose dovanose įžvelgė tris Kristaus slėpinio aspektus: auksas rodąs Jėzaus karalystę, smilkalai – Dievo sūnystę, mira – Jo kančios slėpinį.
Ir iš tiesų šventojo Jono evangelijoje mira minima po Jėzaus mirties: evangelistas pasakoja, kad Nikodemas Jėzaus negyvam kūnui ištepti paruošė, be kita ko, ir miros (Jn 19, 39). Tad per mirą kryžiaus slėpinys vėl prisišlieja prie Jėzaus karalystės ir slėpiningai reiškiasi jau išminčių pagarbinime. Ištepimu mėginama pasipriešinti mirčiai, kuri galutinė tampa tik kūnui suirus. Kai Velykų rytą moterys atėjo prie kapo kūno ištepti – to nebuvo galima padaryti dėl šventės dienos, beprasidedančios nukryžiavimo vakarą, – Jėzus jau buvo prisikėlęs: jam nebeprireikė miros kaip priemonės nuo mirties, nes mirtį nugalėjo pati Dievo gyvybė.