Šv. Marija Magdalietė – apaštalų apaštalė
Šaltinis: www.bernardinai.lt
Popiežiaus Pranciškaus sprendimu 2016 m. šv. Marijos Magdalietės liturginis minėjimas įgijo šventės statusą, o šventoji vadinama „Apaštalų apaštale“. Popiežius šiuo gestu siekė pabrėžti moters orumą, naujojo evangelizavimo būtinumą ir Dievo gailestingumo slėpinio didybę.
Prieš keletą metų Katalikų Bažnyčia pirmą kartą minėjo šv. Marijos Magdalietės dieną su tokiu pat iškilmingumu kaip šventųjų Petro, Pauliaus ir kitų apaštalų šventes. Kai kurioms gilias krikščioniškas šaknis turinčioms šalims tai sukėlė net kalbinių problemų, nes teko sukurti moteriškos giminės atitikmenį žodžiui „apaštalas”.
Taip nutiko ir Ispanijoje, kur istorikai turėjo priminti Karališkajai kalbos akademijai, kad iki XVI a. ispanakalbėse šalyse buvo naudojama ir lotyniška moteriškoji forma: taip vadintos dvi moterys – šv. Marija Magdalietė ir šv. Kotryna Aleksandrietė. Čia katalikiškoji tradicija sutapo su rytų krikščionybės skelbimu, kad Marija Magdalietė yra „lygi apaštalams“.
Tačiau Tridento susirinkimas paradoksaliai pakeitė šią situaciją: susirinkimo tėvai kaip priešpriešą reformuotosioms bažnyčioms pabrėžė šventųjų kultą, tad, viena vertus, iškėlė šv. Mariją Magdalietę kaip tarpininkę meldžiantiems Viešpaties malonės, bet, kita vertus, pirmiausia sutelkė dėmesį į jos kaip atgailaujančios nusidėjėlės paveikslą. Žodis „apaštalė“ nugrimzdo į istoriją. Šią kontrreformacijos „vėliavą“ pasigriebė Baroko menininkai, prikūrę daugybę atgailaujančios paleistuvės versijų, kartais dvelkiančių sunkiai slepiamu goslumu.
Keisčiausia, kad toks šventosios įvaizdis neturi apčiuopiamo pagrindo Naujajame Testamente, ir, kaip teigia šiandienos Biblijos tyrinėtojai, kyla iš klaidingo jos tapatinimo su kitomis evangelijose minimomis moterimis.
Kaip matėme, giliausią pėdsaką teologijoje ir ikonografijoje paliko Magdalietės tapatinimas su nusidėjėle, kuri vakarienės metu įėjo į menę ir ištepė brangiu aliejumi Jėzui kojas (Jn 12, 1-8; Mt 26, 6-12; Mk 14, 3-9). Manyta, jog apie tą pačią moterį Jėzus pasakė garsiuosius žodžius, kad jai daug atleista, nes ji daug mylėjo (Lk 7, 36-50).
Prie šio tapatinimo galėjo prisidėti ir šv. Marijos Egiptietės istorija: anot kelis amžius populiarumo nepraradusio Flos Sanctorum(Jacobo de Voragine XIII a. sudaryto šventųjų gyvenimų rinkinio), ši V a. moteris iš tiesų buvo prostitutė, pasitraukusi į dykumą atgailauti už nuodėmes. Kai po ranka prisirinko tiek atgailaujančių nusidėjėlių, nenuostabu, kad jau popiežius šv. Grigalius Didysis (miręs 591 m.) savo pamoksluose jų būriui priskyrė ir Mariją Magdalietę, remdamasis evangeliniu liudijimu, kad Jėzus iš jos išvaręs septynis demonus (Lk 8, 2).
Tokiu būdu Marija Magdalietė iš „isapóstolos“ (lot. „lygi apaštalams“) tapo „atgailautoja“ ir tokia liko iki pat 1969 m., kai Katalikų Bažnyčia šį apibūdinimą pašalino iš liturginio kalendoriaus ir taip pat pakeitė dienos skaitinį – žinoma, tai buvo Lk 7, 36-50. Dabar liepos 22 dieną skaitome apie Prisikėlusio Kristaus pasirodymą Marijai Magdalietei.
Ištrauka iš Jūratės Micevičiūtės straipsnio MYLIMIAUSIA DIDŽIŲJŲ ISPANŲ MISTIKŲ ŠVENTOJI – ATGAILAUJANTI PROSTITUTĖ