Kardinolas Ch. Schönbornas apie teologinius sinodalumo pagrindus (II)

Šaltinis: Bernardinai.lt

Apleisti esminius teologinius klausimus reikštų ir neatsižvelgti į realų žmogų, į realias dramas.

Pasibaigus pirmajam Sinodinio kelio etapui, norime pristatyti dar kelias ištraukas iš neseniai tarptautiniame katalikų žurnale „Communio“ paskelbto išsamaus pokalbio su Vienos arkivyskupu kardinolu Christophu Schönbornu. Jano Heinerio Tücko pašnekovas čia pristatomas kaip didelę sinodinio darbo patirtį turintis žmogus. Pirmąją pokalbio apžvalgą skaitykite čia.

Sinodalumas ir Pasaulio sukūrimo teologija

Arkivyskupas Ch. Schönbornas primena faktą, kad, autoritetingų evoliucijos tyrėjų teigimu, „sin“ (vienijimosi)  principas pasaulio raidoje yra stipresnis veiksnys nei priešprieša. Garsus Bazelio biologas Adolfas Portmannas (1897–1982) pabrėždavo, kad, nepaisant to, jog gamtoje esama konkurencijos, kurioje išlieka stipriausieji (angl. survival of the fittest), tikrasis  gyvybės vystymosi variklis – tai buvimas kartu, komplementarumo principas, sinergija, buvimas stipriems drauge.

Ch. Schönbornas remiasi ir Jeilio universiteto evoliucijos tyrėjo Martino Nowako tyrimais pagrįsta idėja, kad tikrasis evoliucinės pažangos pagrindas yra kooperacija, sinergija. Kadangi „sin“ principas toks ryškus gamtos raidos istorijoje, vadinasi, jis atspindi ir tai, kas yra ir paties Kūrėjo, triasmenio Dievo, esmė. Jėzaus žodžiai „mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17) yra šios sinergijos išraiška, apimanti ir paprasčiausias gamtos formas.

Bendradarbiaujanti visuomenė – pokario Austrijos pavyzdys

Šis bendradarbiavimo pradas, Vienos arkivyskupo teigimu, atpažįstamas tiek visuomenės, tiek Bažnyčios gyvenime. Čia jis pateikia pokario Austrijos raidos pavyzdį. Šios šalies visuomenė po Antrojo pasaulinio karo sugebėjo sukurti stiprią ekonomiką, pasiekti aukštą socialinį standartą visų pirma dėl to, kad pagrindiniu raidos modeliu buvo pasirinkta socialinė partnerystė. Ji pasireiškė tuo, kad iš prigimties priešiškoms darbdavių ir darbuotojų grupėms pavyko pasimokyti iš skaudžių patirčių, įgytų per tarpukarį, pilietinio karo, nacių valdymo ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpiais. Po karo austrai aiškiai apsisprendė eiti socialinės partnerystės keliu, surasti bendrą kelią, kuriame įmanoma vieniems su kitais išdiskutuoti visas socialines įtampas ir pasiekti kiek įmanoma didesnio sutarimo. Šios raidos rezultatas – Austrijoje per 75 metus nė karto nebuvo streikuojama.

Ši patirtis yra reikšminga ir bažnytinei sinodalumo sampratai. Kardinolas Ch. Schönbornas pabrėžia, kad sinodalumo sėkmę atpažįstame ne tik pasaulio kūrime ar visuomenių raidoje. Be galo svarbu ir tai, kad sinodalumas yra įsišaknijęs pačiame Dieve. Jo esmė – vienovė, vieningumas, unanimitas.

Atsigręžti į Vatikano II susirinkimo mokymą apie Bažnyčią

Austrų kardinolas primena ir nuolat popiežiaus Pranciškaus kartojamus žodžius, kad sinodas nėra Bažnyčios parlamentas, kuriam svarbiausia būtų suformuoti daugumas, aiškintis santykius tarp partijų. Jo esmė kur kas giliau – kiek įmanoma didesnės vienybės siekis. Kardinolo įsitikinimu, ieškoti biblinių, teologinių, į visuomenę orientuotų sinodalumo pagrindų anaiptol nėra perteklinis dalykas. Būtent nuo jų priklauso visa sinodinio kelio sėkmė.

Svarbiausia pradėti nuo esminių ekleziologinių klausimų. Popiežius Pranciškus sinodalumo temą visų pirma sieja su bendryste (lot. communio), tikinčiuosius vienijančiu tikėjimu (lot. sensus fidelium) ir Dievo tautos tikėjimo esme. Christophas Schönbornas primena, kad šias temas reikšmingai yra aptaręs jau Vatikano II susirinkimas, jomis būtina remtis ir kalbant apie sinodalumą. Dar svarbiau atsižvelgti į tai, kad Susirinkimo konstitucija „Lumen gentium“ apie Bažnyčią kalba kaip apie slėpinį (mysterium), vadinasi, vien pragmatinis ar sociologinis bandymas spręsti problemas sinodiniu keliu nebus sėkmingas.

Čia Ch. Schönbornas pripažįsta galintis sulaukti priekaištų dėl to, kad, atsidėjus tokiems pamatiniams klausimams, teologinėje migloje esą gali paskęsti konkrečios problemos. Kardinolo įsitikinimu, apleisti esminius teologinius klausimus reikštų ir neatsižvelgti į realų žmogų, į realias dramas, taip pat ir į nepilnamečių išnaudojimo temą.

Kardinolas dar kartą primena, kad „Lumen gentium“ apie Bažnyčią kalba kaip „suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“ (LG 8). Ši Bažnyčia, padaryta ir sušaukta iš nusidėjėlių, tuo pat metu yra ir šventoji Bažnyčia. Šiai tikėjimo refleksijai verta įdėti pastangų. Šioje vietoje kardinolas Ch. Schönbornas prisimena studijų laikais girdėtą vieno ortodoksų vienuolio paskaitos pradžią: „Kalbėsiu jums apie slėpinį, tai reiškia – apie tikrovę.“

Sinodiniai Vokietijos klystkeliai

Jei šie esminiai klausimai bus nustumiami į antrą planą, Sinodinis kelias neišvengs klaidų. Čia austrų kardinolas paminėjo viename iš Vokietijos sinodinių susitikimų balsavimu priimtą sprendimą dėl to, ar ateityje Bažnyčiai apskritai bus reikalinga pašventintųjų tarnystė. Už balsavo 95, o prieš – 94 susitikimo delegatai. Problema ta, kad tokių klausimų sinodas apskritai negali svarstyti, šios temos nėra derybų objektas.

Kaip ir visa, kas yra giliai įsišakniję Biblijoje ir Bažnyčios Tradicijoje. Negi galime judaizme įsivaizduoti diskusiją, kurioje nebūtų atsižvelgiama į Torą. Vokietijos atveju Sinodiniu keliu norima eiti nepaisant depositum fidei (lot. tikėjimo paveldo). Ch. Schönborno nuomone, tokio pobūdžio svarstymai negali būti sinodiniai, tai jau kitas kelias, kuriame Bažnyčios sinodalumui nebelieka vietos.

Parengta pagal „Communio“ publikaciją