„Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos“, – nurodo Viešpats mokiniams, klaususiems, kur paruošti Velykų vakarienę. Šis anonimas, žmogus su ąsočiu, atrodo antraeilė detalė. Tačiau tai jis veda mokinius. O jo ąsotis yra žmonijos troškulio ir paieškų, kur jį numalšinti, simbolis. Visi nešamės tokį ąsotį: meilės, džiaugsmo, gyvenimo žmoniškame pasaulyje troškulį. Šio troškulio pasaulio vanduo negali numalšinti, tik Dievas.
Kad iš tiesų švęstume Eucharistiją, turime atpažinti ir jausti Dievo troškulį, Jo meilės troškimą, amžinojo gyvenimo Maisto ir Gėrimo poreikį. Šiandienos drama ta, kad šis troškulys nyksta. Klausimai apie Dievą gęsta, vis mažiau Dievo ieškotojų. Dievas nebetraukia, nes nebejaučiamas gilusis troškulys. Todėl nepakanka apsiriboti įprasta grupele, susirenkančia Eucharistijos šventimui, bet reikia išeiti į miestą, atpažinti ir žadinti Dievo troškimą.
„Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį“. Tas kambarys – tai didelės, budrios, svetingos širdies simbolis. Tokia širdis atpažįsta nuolankų, beveik neregimą Dievo buvimą. Jei mūsų širdis – tik sandėliukas, kuriame apgailestaudami saugome senus daiktus, palėpė, kurion nugrūdome savo svajones, mažas kambarėlis, kurioje vietos yra tik mums patiems, mūsų problemoms ir kartėliui, tada neatpažinsime tylaus Dievo dvelksmo. Reikia didelio kambario, reikia didžiosios adoracijos erdvės, reikia didelės salės, kurioje tilptų visi – sužeisti, pavargę, suklydę, išalkę. Bažnyčia nėra tobulųjų kambarys, kuriame nėra vietos niekam kitam.
„Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė...“ Šis gestas išreiškia mūsų tikėjimą ir vietą, kurioje susitinkame su Viešpačiu. Jis sukrečia: pirma buvo aukojami avinėliai. Dabar pats Jėzus tampa avinėliu, kad dovanotų gyvenimą. Eucharistijoje garbiname meilės Dievą, Viešpatį, kuris laužo ne kitus, bet laužo ir dalija save. Tai Viešpats, kuris nereikalauja aukų, bet aukojasi pats, nieko neprašo, bet viską dovanoja. Ir mes negalime laužyti sekmadienio duonos, jei širdis lieka užverta broliams.
Corpus Domini iškilmės proga įprasta rengti procesijas. Jų dar negalime rengti, tačiau turime prisiminti – esame pašaukti išeiti, nešdamiesi Jėzų, kiekvieną dieną. Tapkime Bažnyčia su ąsočiu rankose, žadinančia troškulį ir duodančia vandens. Tegu mūsų širdis būna didelė salė, kurioje galima sutikti Viešpatį. O mūsų gyvenimas tebūnie laužomas per atjautą ir solidarumą, kad pasaulis matytų Dievo meilės didybę. Tada ir Viešpats ateis.
