Krikščionių šventės – „adaptuotos“ pagonių šventės?
Lietuvai priėmus krikštą prieš daugiau nei 600 metų pamažu įsitvirtino ir tradicinės krikščioniškos šventės, kurių ne viena iki mūsų dienų išsaugojo dvigubus pavadinimus, menančius senosios baltų kultūros laikus. Skaitytojams siūlome prieš keletą metų publikuotą interviu, kuriame Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas diak. dr. Benas Ulevičius aptaria reiškinį, būdingą ne vien katalikiškai lietuvių kultūrai.
Svarbiausios tradicinės lietuviškos šventės paprastai vadinamos dvejopai: štai Rasos ir Joninės, Kalėdos ir Kristaus gimimas, Velykos ir Kristaus prisikėlimas ir daugelis kitų, mažiau žinomų. Kodėl taip yra, kad krikščionių šventės yra tarsi „adaptuotos“ pagonių šventės?
Pagrindinė priežastis yra ta, kad krikščionybės žinia yra universali ir aktuali kiekvienai kultūrai. Plika, nuoga, neįvilkta į jokį kultūrinį pavidalą krikščionybė apskritai neegzistuoja. Ji pasirodo ir reiškiasi per žmogiškas formas.
Pati krikščionybės esmė yra ta, kad Dievas tapo žmogumi. Jis netapo abstrakčiu žmogumi „jokioje kultūroje“ ar visose kultūrose iš karto. Jis tapo žmogumi labai konkrečioje kultūroje. Tad Dievas atsiskleidė žmonėms per konkrečios kultūros kalbą.
Mes tikime, kad Dievas trokšta tapti žmogui artimas, paliečiamas ir suprantamas. Tai savaime reiškia, kad jis tampa artimas kiekvienoje kultūroje, prabyla kiekviena kalba, kiekvieno laikmečio kalba, kiekvieno regiono ar socialinės grupės kalba. Todėl nėra ribų priemonėms, kuriomis galima išreikšti Evangeliją, nėra tokios žmonių kultūros, kuri negalėtų kaip nors prabilti apie Kristų.
Beje, krikščioniškoji teologija teigia, kad apie Dievą apskritai negalime nieko pasakyti tiesiogine kalba – kalbame tik palyginimais (metaforomis) ir analogijomis. Tai reiškia, jog kalbame apie žmogiška kalba nenusakomą Dievą, pasitelkdami žmogišką žodyną. Taip „nenusakomą dalyką mėginame nusakyti nusakomais“. Žinoma, tai „susiaurina Dievą“, įvelka jį į kultūrinį rūbą, tačiau alternatyvos neturime. Antraip apie Dievą visai nieko negalėtume pasakyti nei pamąstyti.
Panašiai mūsų nekrikščioniškos šventės nesunkiai virsta metaforine kalba, kuria galime byloti apie Dievą. Kristus parodo, kad Dievo bendravimo su žmogumi strategija yra įsikūnijimas. Dievas atsiskleidžia žmogui per tai, kas šiam pažįstama ir taip priartėja prie žmogaus. Jei Dievas gali perteikti savo tiesą palyginimais apie žvejus ir vynmedžius, jis tą patį gali padaryti ir palyginimais apie piliakalnius bei ąžuolus. Tokiu būdu Dievas ateina į mūsų kultūrą, ir tai, ką ten randa, panaudoja, kad taptų labiau pažįstamas mums.
Tai, kad Jėzaus ar šventosios istorijos įvykius įvelkame į savo tautinius drabužius, manęs nebaugina ir netrikdo.
Ar tai reiškia, jog tam tikri momentai metų cikle yra tokie reikšmingi žmogui, kad Dievas ir jais susidomi?
Taip. Paprastai vadinamosios „pagoniškos“ arba tautinės šventės yra universalios, kitaip tariant, jos susijusios su kosminiais ritmais ir archetipiniais siužetais. Kosminius simbolius ir archetipinius siužetus vadiname universaliais, nes jie pripažįstami visur ir visada.
Pavyzdžiui, Kalėdos – Jėzaus gimimo šventė. Turbūt visose tautose rasime šventę, kuria pažymimas dienos ilgėjimas ir tamsos pasitraukimas. Tamsa ir šviesa – tai yra taip universalu, šiuos įvaizdžius rasime bet kurioje religijoje. Tamsa reiškia sąstingį, krypties, tikslo nebuvimą. Tamsiame kambaryje be langų ir durų nieko nematau, vadinasi, neturiu krypties, nežinau, kur eiti, kur pasukti, bijau paklysti. Tuo tarpu šviesa reiškia, jog pasirodė kryptis, matau gaires, žinau, kur kelias, kur link galiu keliauti. Taip pat žinome, jog augalai stiebiasi į šviesą. Tad kone visur ir visada tamsa siejama su neišmanymu ir mirtimi, o šviesa – su išmintimi, nauja pradžia, gyvybe.
Savaime kyla klausimas, ką dar gražesnio ir taiklesnio galėtume panaudoti, kad išreikštume, jog pats Dievas atėjo į pasaulį, parodė kryptis, gaires, atvėrė duris? Kalėdos yra tikslus, kosminiais simboliais grįstas pasakojimas apie tai, kas nutiko prieš 2000 metų Betliejuje. Panašiai yra ir su kitomis taip vadinamomis „pagoniškomis“šventėmis. Čia dera prisiminti, jog terminas „pagonybė“ nėra vartotinas, tikslesnis būtų biblinis terminas „tautos“, šiuo atveju – nekrikščioniškos tautos.
„Tautų“ apeigose dažnai vyrauja kosminiai simboliai, pabrėžiama centro ir keturių pasaulio šalių simbolika. Apaštalo Pauliaus laiškuose bei Bažnyčios Tėvų raštuose skaitome apie Dievo ir Kristaus buvimą visa ko centre. Jokūbo laiško pirmame skyriuje minimas Dievo tyrumas, neturintis jokio „nuo sukimosi atsirandančio šešėlio“ greičiausiai rodo į tuometiniame helenistiniame pasaulyje vyraujančią pasaulio sampratą, pagal kurią Dievas yra visa ko centras, palaikantis sferos pavidalo tobulą pasaulį. Tačiau ryškiausiai centro ir keturių pasaulio šalių simboliką įkūnija kryžius. Čia galime prisiminti ne vieną Bažnyčios Tėvą, kuris kalba apie kryžių kaip gyvybės medį išaugusi pasaulio centre. Toks kryžius siekia dangų, aprėpia vis pasaulį vertikaliai ir horizontaliai. Tai iš tiesų labai primena pasakas apie pupą, kuri išaugo lig dangaus, kurios stiebu galima įsliuogti į dangų.
Kristus nepanaikino mitų, jis juos išpildė. Jame pasaulio mitai tapo tikrove.
Tad kiekvienas centrinis „pagoniškų“ apeigų stulpas ar centrinė duobė, arba kosminis kalnas, krikščioniui iškart asocijuojasi su kryžiumi, kuris irgi yra „kryžmas“, apima keturias kryptis, sujungia dangų su žeme. C. S. Lewisas yra tiksliai išreiškęs mintį, kuri dominuoja ir Bažnyčios Tėvų raštuose: Kristus nepanaikino mitų, jis juos išpildė. Jame pasaulio mitai tapo tikrove. Mitus ir kosminius ritualus išmanantis žmogus, išgirdęs Jėzaus istoriją, pamatęs jo ikonografiją, iškart atpažįsta – štai kas yra tikrasis kosminis kalnas, tikroji axis mundi – „pasaulio ašis“!
Pavyzdžių galima pateikti nemažai. Štai – Sibiro šamanas sluogia į beržą, kuris simbolizuoja kosminį medį. Ekstazės metu jis yra paimamas į kosminio medžio šakas, kur mokosi derėjimosi su dvasių pasauliu taisyklių. Tuomet piktos dvasios išnarsto šamaną po kaulelį, suskaičiuoja jo kaulus, verda jį katile ar kitaip kamuoja, kol šis, perėjęs tokią „mirtį“, vėl sudedamas į vieną. Taip šamanas įgyja dvasių pasaulio pažinimą, gebėjimą derėtis su dvasių pasauliu ir netgi nugalėti blogųjų dvasių pasaulį.
Įsivaizduokime, kad Sibiro tautos, pažįstančios tokią dvasinę geografiją, išgirsta apie Kristų, kuris taip pat buvo pakeltas ant medžio, ten kybojo apsuptas angelų, vėliau mirė ir nusileido į „žemutines sritis“, mirusiųjų šalį, iš kurios prisikėlė. Į Jėzaus lūpas įdėta ir psalmės aimana: „Jie suskaičiavo visus mano kaulus.“ Toks Kristus šamanui pasirodytų kaip visų troškimų išsipildymas, tikrasis šamanas, atlikęs pačias didžiausias derybas su dvasių pasauliu.
Kitas pavyzdys – Šiaurės Amerikos prerijų indėnų saulės šokis. Čia taip pat svarbią vietą užima centrinis stulpas, prie kurio pririšami pasninkaujantys šokėjai, prieš tai pervėrus jų odą. Atveriamos žaizdos, pasirodo kraujas. Pagrindinė saulės šokio mintis skelbia, jog kažkas turi kentėti, kad tauta gyventų. Be abejo, galime įsivaizduoti, kaip tokiai kultūrai atrodo Kristus su pervertomis kojomis ir rankomis, pakabintas ant centrinio stulpo – kryžiaus. Toks Kristus pasirodo kaip tikrasis saulės šokėjas, kentėjęs už visą tautą.
Krikščionybė visada gali būti išversta į daugybės tautų kalbą. Kaip sako Bažnyčios dokumentai, Evangelija tautų kultūrose išryškina tai, kas gera, ir sunaikina tai, kas bloga. Siekiant atskirti, kas yra gera, o kas – bloga, galioja meilės kriterijus: teikimas, savęs dovanojimas, buvimas bendrystėje yra Trejybės stilius, o rijimas, pasinaudojimas kitu yra šėtoniškas „pragaro nasrų“ stilius.
Šviesos ir tamsos, pasiaukojimo-savanaudiškumo takoskyra tarsi savaime artima krikščionybės vertybėms. Mitinėms šventėms ypač svarbus vaisingumo aspektas. Krikščionybei, ko gero, buvo sunkiausia adaptuoti šį švenčių dėmenį?
Aišku, visos senosios idėjos krikščionybėje yra transformuojamos, perkeičiamos, naujai suprantamos. Vaisingumas gali būti suvokiamas ir kaip dvasinis vaisingumas, dvasinis gimimas. Ten, kur nieko nėra, atsiranda kažkas naujo, kažkas, ko ligi šiol nebuvo. Tą rodo žolės želmuo, kiaušinis bei pati vyro ir moters sueitis.
Kristaus kape taip pat nieko nėra, tik dūlėjimas, tačiau staiga atsiranda atnaujintas žmogus. Ir visi, kas geba į šį prisikėlimo slėpinį įsijungti savo dvasios laidu, kviečiami patirti tokį amžinojo gyvenimo vaisingumą, patirti „gimimą iš aukštybių“.
Žvelgdami tokiu esminiu žvilgsniu, galime suteikti krikščionišką prasmę visoms senosioms šventėms. Išties tai gan įdomus uždavinys – visą kultūrą, visas žmogiškumo ir religines apraiškas versti į Kristaus kalbą. Net ir, sakytume, tokias neigiamas ar magiškas kultūrines apraiškas kaip kanibalizmas galime nesunkiai pasitelkti, siekdami aiškiau atskleisti Kristaus žygdarbį.
Tiesa, nuo krikščionybės pradžios pastebimos dvi mąstymo srovės. Pasak vienos iš jų, pagoniškos apeigos yra demonų garbinimas, todėl jose negalima įžvelgti nieko vertingo ar teigiamo. Kita srovė teigė, kad nekrikščioniškos apeigos yra tarsi „pagonių Senasis Testamentas“ – pranašystės apie Kristų, pasirengimas Evangelijai, tarsi kokie „Evangelijos šešėliai“, kuriuose pasėtos Dievo Tiesos sėklos.
Nekrikščioniškos apeigos yra tarsi „pagonių Senasis Testamentas“ – pranašystės apie Kristų, pasirengimas Evangelijai, tarsi kokie „Evangelijos šešėliai“, kuriuose pasėtos Dievo Tiesos sėklos.
Pavyzdžiui, krikščionys buvo pamėgę kai kuriuos mitus, tarkim, Orfėjo mitą, kuris pasakoja, kaip Orfėjas vaduoja savo mylimą žmoną iš mirties dievo Hado valdžios. Kai mirtis pasiglemžia Euridikę, saldžiabalsis giesmininkas Orfėjas leidžiasi į Hadą, mirties pasaulį, kur užliūliuoja mirties karalystės sargus ir mėgina išsivesti žmoną. Graikų kilmės krikščionims Orfėjas savaime tapo vaizdinga Kristaus pranašyste.
2020 06 24
bernardinai.lt