NUOLANKUMAS IR ŽMOGIŠKUMAS KRIZĖS AKIVAIZDOJE? E. MACRONO POLITINIO DISKURSO PAMOKOS
Siūlome skaityti Emilijos Pundziūtės Gallois straipsnį.
Pasaulį ištikus pandemijai valstybių vadovai vienas po kito ėmėsi iniciatyvos tiesiogiai kreiptis į savo piliečius. Tokių kalbų tikslas – sutelkti žmones, paskelbti jiems apie priimtus svarbiausius sprendimus, padrąsinti ar įspėti. Politiniai šios krizės diskursai – puiki medžiaga apmąstyti šalių politinę kultūrą: tiek valdžios požiūrį į piliečius, tiek pačios visuomenės lūkesčius. Kai kurie iš jų verčia suklusti ir susimąstyti, kaip valstybių politikai traktuoja piliečius ir kaip norėtųsi, kad mus pačius traktuotų Lietuvos valdžia.
Velykų pirmadienį trečiąjį kartą nuo krizės pradžios į Prancūzijos žmones per televiziją kreipėsi prezidentas Emmanuelis Macronas. Dėl jam suteikto ypatingo vaidmens Prancūzijos politikoje, prezidento kalba turi simbolinės reikšmės ir šia proga prancūzai suguža prie televizorių ekranų. E. Macronas šįkart kalbėjo su konkrečiu tikslu: dar mėnesiui pratęsti karantiną, kuris Prancūzijoje itin griežtas (iš namų galima išeiti tik į parduotuvę, pas gydytoją ar siekiant suteikti būtiną pagalbą artimiesiems, o pasivaikščioti – tik kilometro atstumu ir tik vieną valandą per dieną, kaskart turint pasirašytą dokumentą, kokiam tikslui išėjai). Nepaisant situacijos sunkumo, prezidento žodžiai buvo jautrūs ir įkvepiantys, besikreipiantys beveik į kiekvieną asmeniškai, dėkojantys ir vertinantys piliečių susitelkimą išgyvenant šį nelengvą laikotarpį. Prezidentas dėmesį sutelkė į pačius pažeidžiamiausiuosius: neturtingas šeimas, studentus, dažnai pasilikusius toli nuo šeimų, žmones, gyvenančius mažuose butukuose, besijaudinančius dėl savo tėvų sveikatos, negalinčius tinkamai atsisveikinti su iškeliavusiaisiais.
Prancūzijos prezidentas akcentavo ne draudimą, o prašymą laikytis karantino ir padėką už pilietiškumą, reikšdamas empatišką supratimą, kad tai nelengva ir reikalauja didelės aukos. Jis taip pat nepabijojo pripažinti, kad krizei nebuvo tinkamai pasiruošta: trūko apsaugos priemonių, buvo padaryta ir klaidų, ir nereikalingų sprendimų. Taip pat kvietė valstybei pripažinti tuos laimėjimus, kurie buvo pasiekti: padvigubintas vietų reanimacijoje skaičius, sparčiai padidinta apsaugos priemonių gydytojams ir reanimacijos priemonių ligoniams gamyba, į šalį sugrąžinta daugybė užsienyje įstrigusių piliečių.
Laimėjimai priskiriami ne sau, ne valdžiai, o tiems, kurie juos padėjo pasiekti: gamybininkams, savivaldybių darbuotojams, valstybės tarnautojams, mokytojams, kasininkams, policininkams ir daugybei savanorių piliečių, kasdien įsitraukiančių į solidarumo akcijas. Rodos, vietos buvo visiems ir kiekvienam asmeniškai. Netgi ekonominės pagalbos priemonės skirtos ne abstrakčiai „ekonomikai“ gelbėti (kaip kažkas bandė gretinti: „mūsų seneliai – ar mūsų ekonomika“), bet „ekonomiškai sustiprinti“ Prancūzijos piliečius.
Po karantino pirmosios bus atidarytos mokyklos, nes dabartinė situacija didina nelygybę: ne visi moksleiviai turi priemones tęsti mokslus per atstumą ir ne visiems tėvai gali tinkamai padėti namuose. Apie juos, apie vargingiausiuosius, galvojama pirmiausia, ieškoma priemonių, kad niekas neatsiliktų nuo savo bendraamžių dėl socialinių priežasčių.
Prezidentas prisiima visą atsakomybę ir solidarizuojasi su tauta: „jūsų klausimai teisėti“, „suprantu jūsų nerimą“, „klausau jūsų ir jus girdžiu“, bet kartu nuolankiai pripažįsta, jog neturi visų atsakymų ir kad pandemija vis dar palieka daug mįslių. Nuolankumą Macronas kalboje mini net kelis kartus, pripažindamas ne tik klaidos neišvengiamybę, bet ir primindamas žmogiškos prigimties ir mūsų socialinių struktūrų trapumą, kurį XXI amžiaus pažangos apsvaiginti buvome pamiršę. Jo kalba kviečia ir platesniam užmojui: įveikti krizę – tai ne tik trumpalaikė proga „pasveikti“, bet ir permąstyti savo vertybes, gyvenimo būdą, atrasti naujų priemonių, kaip įveikti socialines atskirtis, kaip ateityje kurti tvarią visuomenę.
Stebina ir žavi šios politinės retorikos centrinė ašis – žmogus ir jo gerovė. Ne šiaip pilietis, kuris bus priskirtas sergančiųjų ar nesergančiųjų kategorijai, ir net ne saugumas, dėl kurio privaloma pakentėti, o konkretus žmogus su konkrečiais rūpesčiais ir pastanga, kiek įmanoma, nepaisant sunkių sąlygų, išlaikyti visavertę žmogišką būtį. Valstybė ieško būdų dirbti taip, kad pasiektų kiekvieną atskirai, o konkrečiai – mažiausiuosius. Žavi ir tai, kad piliečiai jau nuo pat pirmųjų karantino dienų kviečiami mobilizuotis ne abstrakčiam „visuomenės saugumo“ tikslui – bet dėl vienas kito, dėl gydytojų, kurie yra mūsų bendrapiliečiai ir už kuriuos mes atsakingi, ir dėl tų, kuriems didžiausia grėsmė užsikrėsti. Prancūzijos Respublikos savininkai yra patys prancūzai, o valdžia – tai ne politinių paslaugų teikėja, užtikrinanti tvarką, kol visi kiti sėdi sukdami nykščius, o išskirtinę atsakomybę demokratiškai tam tikram laikotarpiui gavusi tos pačios Respublikos dalis. Dėl šios priežasties prancūzai jaučia, kad krizę valdo jie visi, kartu su valdžia. Dėl to prezidentas dėkoja ir taškus renka ne sau, kaip puikiai besitvarkančiam politikui, o visiems, kurie išsijuosę dirba, kad suvaldytų krizę.
Žinoma, politinė ir socialinė realybė yra daug sudėtingesnė: visose prezidento kalbose yra ir politinio žaidimo, ir galios elementų, o skelbiamos priemonės toli gražu nėra tobulai veiksmingos – bet tai jau kita diskusija. Čia svarstau apie retoriką ir apie politinį diskursą, kuris padeda apibrėžti bendrą valstybės ir tautos viziją, padeda joje įkurdinti žmogų: pilietis jaučiasi atsakingu Respublikos savininku, svarbiu kaip konkretus ir visada vertingas asmuo.
Norom nenorom klausydama E. Macrono jutau kontrastą su lietuviškoje viešojoje erdvėje skambančio diskurso fragmentais, kai sugrįžę iš užsienio lietuviai buvo traktuojami kaip potenciali grėsmė, kai Seime skambėjo pasisakymai, kad reikia „apsaugoti piliečius nuo tų, kurie galbūt užsikrėtę koronavirusu“, pamirštant pridėti, kad potencialiai užsikrėtusieji – taip pat piliečiai ir taip pat jaučiasi nesaugiai. Absoliutus prioritetas mūsų valstybei, atrodo, ne konkretus žmogus, konkrečioje sunkioje situacijoje – o abstraktus „visuomenės saugumas“, dėl kurio, jei reikės, kažkas turės būti paaukota.
Glumina ir liūdina dėmesys ne labiausiai nuo krizės nukentėjusiesiems, o virtinė siūlymų kurti ir didinti baudžiamąsias priemones. Velykų savaitgalį pasitelkta 1,6 papildomų milijonų eurų policijos pajėgoms, kad saugotų miestus nuo potencialių pažeidėjų. Tarsi Lietuvos piliečiais būtų iš anksto nepasitikima. Valdančioji dauguma ypatingos skubos tvarka, t. y. neskirdama laiko rimtiems svarstymas, siūlė įvesti papildomas elektronines sekimo priemones karantinuojamiems, didinti baudžiamąją (baudžiamąją!) atsakomybę už pažeidimus, keliant bausmes iki penkerių metų kalėjimo! Tuojau pat žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad policiją užplūdo virtinė skundų, kad kažkur jau išaiškino tebedirbančią gėlių parduotuvę, jau „sugavo“ masažistę, slapta uždirbančią pinigus, kurie greičiausiai yra vienintelis jos išgyvenimo šaltinis ekonominėje nežinioje. O juk tai jie – labiausiai pažeidžiami! Sukrečia ir baudų drakoniškumas: Prancūzijoje už karantino pažeidimą bauda – 130 eurų. Lietuvoje – 500 eurų, kas ne vienam Lietuvos piliečiui prilygsta beveik visai mėnesinei algai. Kodėl reikalingos tokios priemonės? Ar įtikėjome, kad esame kvailesni, mažiau disciplinuoti ir mažiau atsakingi nei kokie prancūzai ir kad be kuo didesnių bausmių krizės nesuvaldysime?
Tegul malonus skaitytojas neįdeda į mano lūpas to, ko jose nėra: šio pasvarstymo tikslas nėra pasakyti, kad Prancūzijoje viskas gerai, o Lietuvoje viskas blogai, arba arogantiškai pamokyti, kaip lietuviai turėtų elgtis. Tikslas taip pat nėra palyginti, kas geriau tvarkosi su krize. Lietuvos valdžia, dažnai nepelnytai kritikuojama, taip pat deda didžiules pastangas, kad suvaldytų krizę. Didžiules pastangas deda ir Lietuvos žmonės, gydytojai, esminių paslaugų teikėjai, mokytojai ir paprasti piliečiai, labai sąmoningai besilaikantys karantino, besijungiantys į daugybę savanoriškų solidarumo akcijų.
Šis pasvarstymas apie valstybės ir piliečių santykį, apie mūsų bendrabūvio viziją ir mūsų savijautą jame ne tik krizės metu, o apskritai. Ar valstybė, Respublika yra mūsų bendras reikalas, kuriame valdžia ir piliečiai atlieka skirtingus, bet organiškai susijusius vaidmenis, kartu kurdami konkretų mūsų gerovę? Ar visgi utilitarinis darinys, kurios piliečiai jaučiasi valdžios klientais, o ši, gavusi galią, kuo efektyviau įvedinėja tvarką ir užtikrina saugumą? Ar valstybės tikslas – kiekvieno iš mūsų laimingas ir visavertis gyvenimas, o valdžios – padėti mums oriai išgyventi krizę? Ar visgi gyventojų ir viešųjų paslaugų teikėjų kontrolė, siekiant sustabdyti potencialius pažeidėjus ir baudomis atgrasyti žmones eiti iš namų? Ar mūsų išrinktieji rūpinasi kiekvienu asmeniškai ir pačiais silpniausiais, prašo mobilizuotis, kviečia, dėkoja ir didžiuojasi pilietiškumu? Ar visgi draudžia, skirsto visuomenę į gerus ir blogus, sveikus ir nesveikus, baustinus ir tuos, nuo kurių reikia saugoti?
Klausimai nėra proginiai. Jie esminiai. Krizė tik juos išryškina politiniuose ir pilietiniuose diskursuose ir veiksmuose. Į juos reikėtų atsakyti. Ne dėl to, kad svetimame kieme žolė žalesnė, o dėl to, jog esame atsakingi už savo valstybės ateitį: už save pačius ir taip, už valdžią, kurią vėl netrukus rinksime.