Elektrėnų parapija - Naujienos

Šią savaitę Bažnyčia švenčia:

Sat, 25 Apr 2026 21:00:00 +0000

Balandžio 26 d.

IV VELYKŲ SEKMADINIS - VIEŠPATIES DIENA

Gerojo Ganytojo sekmadienis - Pasaulinė maldos už dvasinius pašaukimus diena

"Viešpaties malonių yra pilna žemė;

Dievo žodžiu Dangus atsirado, aleliuja" (Ps 32, 5-6)

Liturginiai skaitiniai

Valandų liturgija

Balandžio 27 d. (Pirmadienis)

IV Velykų savaitė

Valandų liturgija

Balandžio 28 d. (Antradienis)

IV Velykų savaitė

Valandų liturgija

Šv. Petras Šanelis, kunigas, kankinys (laisvas minėjimas)

Šv. Petras Šanelis (1803–1841) gimė Prancūzijoje; tapo kunigu, seminarijos dėstytoju. Įstojo į Maristų ordiną, keletą metų sėkmingai apaštalavo Okeanijoje. Žuvo, nes įsiutino pagonių čiabuvių vadą patraukęs į krikščionybę jo sūnų.

Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis, kunigas (laisvas minėjimas)

Šv. Liudvikas Monforietis (1673–1716) gimė Monfore, Prancūzijoje. Pasižymėjo dideliu pamaldumu Švč. Mergelei Marijai. 1700 m. tapo kunigu. Savo tarnystei pasirinko šūkį: „Viskas Jėzui per Mariją“. Parašė plačiai pagarsėjusią knygą: „Apie tobulą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai“.

Balandžio 29 d. (Trečiadienis)

IVVELYKŲ SAVAITĖ

Valandų liturgija

Šv. Kotryna Sienietė, mergelė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja (Šventė)

Šv. Kotryna (1347–1380) gimė Sienos mieste. Penkiolikos metų tapo dominikonų tretininke. Kotrynos šventumas bei raštai padarė ją įtakinga vėlyvųjų viduramžių dvasine vadove. Ji kartu su kitais ragino popiežių Grigalių XI sugrįžti į Romą ir užbaigti taip vadinamą Avinjono nelaisvę. Mirė Romoje. 1461 m. paskelbta šventąja, 1970 m. – Bažnyčios mokytoja. Nuo 1999 m. Europos globėja.

Balandžio 30 d. (Ketvirtadienis)

IVVELYKŲ SAVAITĖ

Valandų liturgija

Šv. Pijus V, popiežius (laisvas minėjimas)

Šv. popiežius Pijus V (1504–1572) gimė Italijoje, labai neturtingoje šeimoje. 1521 m. tapo dominikonu. 1566 m. išrenkamas popiežiumi. Per šešerius metus sugebėjo iš esmės pertvarkyti Bažnyčią. Jis baigė reformuoti popiežiaus kuriją, pašalino nevertus savo luomo hierarchus, paskyrė vizitatorius stebėti reformų eigą vyskupijose ir parapijose; pasirūpino, kad dvasininkai būtų geriau mokomi, reformavo vienuolynus.

Gegužės 1 d. (Penktadienis)

II VELYKŲ SAVAITĖ

Gegužinės pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei

Šv. Juozapas Darbininkas (laisvas minėjimas)

Minėjimas gegužės 1-ąją dieną į Bažnytinį kalendorių įvestas 1955 m. popiežiaus Pijaus XII.

Valandų liturgija

Gegužės 2 d. (Penktadienis)

II VELYKŲ SAVAITĖ

Gegužinės pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei
Pirmasis mėnesio penktadienis

Šv. Atanazas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas (privalomas minėjimas)

Šv. Atanazas gimė 295 m. Aleksandrijoje, mirė 373 m. 328 m. tapo Aleksandrijos vyskupu, dėl tikėjimo didelę gyvenimo dalį praleido tremtyje. Kovojo prieš arijonizmą, kuris neigė Kristaus dieviškąją kilmę. Dalyvavo Nikėjos ir Konstantinopolio Visuotiniuose Susirinkimuose, jų metu buvo patvirtintas Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimas (Credo), išlikęs liturgijos dalimi iki šių dienų.

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO VELYKINIS ŽODIS – SVEIKINIMAS

Sun, 05 Apr 2026 16:15:00 +0000

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai seserys!

„Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mt 28, 5-6).

Susirinkome drauge švęsti Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Tai Dievo meilės žmogui pergalė prieš piktąjį, nuodėmę ir mirtį. Tai Dievo garbės ir šlovės diena! Priėmęs žmogaus prigimtį, Jėzus tapo mums ne tik labai artimas, bet Prisikėlimu kiekvienam atvėrė kelią į amžiną, niekada nesibaigiantį gyvenimą Dieve. Šiandien kartu švenčiame ir mūsų būsimo prisikėlimo šventę. Kokia didelė malonė, kad esame krikščionys, Jėzaus mokiniai, jo mylimi žmonės. Velykų rytas primena, kad Dievo meilė stipresnė už mirtį, viltis, – galingesnė už nusivylimą, o tikėjimas žmogui pilnutiniai atskleidžia gyvenimo tikslą ir prasmę taip, kaip jį mato Dievas.

Kaip ir visų laikų krikščionys, turime paties Jėzaus mums skirtą misiją pasaulyje: nešti Jo Gerąją Naujieną savo meto žmonėms. Toji Geroji Naujiena tai žinia, kad Dievas myli žmogų, kad Jis yra vienintelis Gelbėtojas iš visokio blogio, kad Juo žmogus visada gali pasitikėti, kad Jis vienintelis gali išpildyti giliausius žmogaus būties lūkesčius, padėti nugalėti blogį ir padovanoti amžiną, niekada nesibaigiantį gyvenimą. Pasaulio dvasia, apie kurią kalba evangelistas Jonas, visuomet siekė ir sieks, atitraukti žmogų nuo Dievo, jį suklaidinti, apkvailinti, sužavėti menkaverčiais dalykais, atimti tikėjimą, pasėti vieni kitiems neapykantą, susipriešinimą, žlugdyti neviltimi ir galiausiai, – atimti iš žmogaus patį brangiausią dalyką, – amžiną draugystę ir laimę su Dievu. Piktasis neapkenčia Dievo ir neapkenčia žmogaus.

Kuo daugiau pasaulyje tamsos ir netikrumo dėl ateities, tuo reikšmingesnis yra Kristaus Prisikėlimo šventimas, mūsų buvimas su Jėzumi ir Jo liudijimas savo aplinkoje. Taip reikalingas šiandien pasauliui mūsų gaivus tikėjimas, gilesnis evangelinis Dievo pažinimas, krikščioniško tikėjimo ir artimo meilės praktika. Kaip reikalinga šiandien žmonėms tikėjimo šviesa, o dažnai Viešpaties prisilietimas, gydantis dvasinį aklumą. Kaip svarbu atsiversti, tai yra savo gyvenimą atgręžti į Dievą, mąstymą perimti Evangelijos tiesa, artimą mylėti kaip save patį.

Didžiausia šiandienos pasaulio problema, nutolimas nuo Dievo, netikėjimas į Dievą. Netikint į Dievą, nėra jokio prisikėlimo, jokio amžinojo gyvenimo. Ir visa, ką žmogus gali turėti ar pasiekti, apsiriboja tik šiuo žemišku gyvenimu.

Tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, ar taip būtų, jei žmogus, o ypač tie, nuo kurių tai priklauso, tikėtų į Dievą, prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? Tikėtų į susitikimą su Dievu. Tikėtų, kad susitikus su Dievu, Jo akivaizdoje, jie taip pat pamatys kitiems atneštą kančią. Visuotinis netikėjimas į Dievą turi pasekmes. Tai įtakoja patį žmogų ir jo gyvenimą, santykius su kitais, visuomenės ir tautų sambūvį.

Šiandienos kontekste, švenčiant Kristaus Prisikėlimą, visai mūsų krikščioniškai jausenai kryptį ir šviesą tegul kasdien teikia apaštalo Petro užrašyti žodžiai: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam palikimui, kuris yra skirtas jums danguje“ (1Pt 1,3-4). Visa tai mums dovanoja Kristus savo Prisikėlimu. Kiekvienam iš mūsų. Šito didžio Dievo gailestingumo esame reikalingi visi. Jo taip reikia šiandienos mūsų Tėvynei ir pasauliui!

Brangieji! Šiais metais, švenčiame mūsų vyskupijos įkūrimo 100 metų Jubiliejų. 1926 metais, balandžio 4 dieną, Popiežiaus Pijaus XI Bule „Lituanorum gente“ buvo įkurta mūsų, Kaišiadorių vyskupija, ir dar 4 Lietuvos vyskupijos.

Prasmingai švęsti Jubiliejų, tai visų pirma labiau pažinti ir atnaujinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, asmeninį ryšį su Jėzumi, tarpusavio santykius. Visus drauge kviečiu daugiau laiko skirti kasdienei maldai, reguliariai švęsti sekmadienį, Atgailos sakramentą, skaityti ir melstis su Šv. Raštu, aktyviau dalyvauti parapijos bendruomenės gyvenime. Kviečiu drauge dėkoti gerajam Dievui už Jo suteiktas malones mūsų vyskupijai, ganytojams ir tikintiesiems, Jo dieviškai Apvaizdai pavesti visų mūsų ateitį.

Šį Jubiliejų vieningai ir sutelktai drauge švęskime visose parapijose. O ypatingai noriu visus pakviesti Jubiliejų drauge švęsti atnaujintoje mūsų vyskupijos Katedroje Kaišiadoryse. Gegužės 10 dieną, sekmadienį, 10 val., bus iškilmingai konsekruojamas (šventinamas) naujasis Katedros altorius, naujai įrengta krikštykla. Taip pat, gegužės 30 dieną, šeštadienį, 12 val., dalyvaujant Lietuvos vyskupams, vyskupijos kunigams, tikintiesiems, svečiams iš Lietuvos ir užsienio, drauge švęsime vyskupijos įkūrimo Jubiliejinę iškilmę. Šventoms Mišioms vadovaus Apaštališkasis Nuncijus arkivyskupas Georg Gänswein.

Mus visus per šiuos Jubiliejinius metus ypatingai tegloboja Pivašiūnų Švč. Mergelė Marija, teužtaria vyskupijos globėjas Šv. Juozapas ir palaimintasis Teofilius.

Tad su džiaugsmu, dėkingumu ir viltimi švęskime Velykas, su tikėjimo drąsa kasdien liudykime viltį. Visada prisiminkime Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).

Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS

Kaišiadorys, 2026 m. Šv. Velykos

Popiežiaus maldos intencija balandžio mėnesį : už krizę išgyvenančius kunigus

Wed, 01 Apr 2026 06:58:00 +0000

Didžiosios savaitės pradžioje pristatydamas savo maldos intenciją balandžio mėnesiui popiežius Leonas XIV prašo kartu su juo melstis už sunkumus patiriančius kunigus. Turime aiškiai suprasti, kad kiekvienas kunigas yra žmogus, kuriam reikia artumo ir išklausymo. Turime suvokti kunigiškosios tarnystės bendruomeninį aspektą ir pripažinti, kad rūpinimasis kunigais yra visos Dievo tautos atsakomybė.

Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

Viešpatie Jėzau,
Gerasis Ganytojau ir kelionės drauge,
šiandien patikime Tau visus kunigus,
ypač tuos, kurie išgyvena krizę,
kai slegia vienatvė,
abejonės aptemdo širdį,
o nuovargis atrodo stipresnis už viltį.

Tu, kuris žinai jų kovas ir žaizdas,
atnaujink juose tikrumą, kad juos besąlygiškai myli.
Padėk jiems jaustis ne pareigūnais ir ne vienišais herojais,
bet mylimais vaikais, nuolankiais ir brangiais mokiniais,
ganytojais, kuriuos remia Tavo tautos malda.

Gerasis Tėve,
mokyk mus kaip bendruomenę rūpintis savo kunigais:
klausytis jų nesmerkiant,
dėkoti nereikalaujant tobulumo,
dalytis su jais pakrikštytųjų misija
skelbti Karalystę darbais ir žodžiais
ir lydėti juos savo artumu bei nuoširdžia malda.
Padėk mums palaikyti tuos, kurie dažnai palaiko mus.

Šventoji Dvasia,
gaivink mūsų kunigų širdyse Evangelijos džiaugsmą.
Duok jiems sveikų draugysčių, padėk surasti broliškos paramos tinklus.
Padovanok šiek tiek humoro, kai reikalai nesiklosto taip, kaip tikėtasi,
ir malonę vis iš naujo atrasti savo pašaukimo grožį.
Tegul jie niekada nepraranda pasitikėjimo Tavimi
ir džiaugsmo su nuolankia ir dosnia širdimi tarnauti Tavo Bažnyčiai.

Amen.

Kovo mėnesios popiežiaus maldos intencija - už nusiginklavimą ir taiką"

Mon, 02 Mar 2026 07:48:00 +0000

Popiežiaus katechezė: Bažnyčia – vienybės ženklas ir įrankis

Wed, 18 Feb 2026 16:00:00 +0000

" Susibūrimas švęsti, tikint Evangelijos žinia, yra įmanomas dėl Kristaus kryžiaus, kuris yra aukščiausias Dievo meilės pasireiškimas, traukos."

Pastarųjų kelių savaičių bendrųjų audiencijų katechezes skyręs II Vatikano susirinkimo konstitucijai apie Dievo apreiškimą „Dei Verbum“, šio trečiadienio katechezėje popiežius Leonas XIV perėjo prie kito dokumento – konstitucijos „Lumen gentium“.

Susirinkimas, norėdamas apibūdinti Bažnyčią, pirmiausia siekė paaiškinti, kokia jos kilmė, sakė popiežius. Dogminėje konstitucijoje „Lumen gentium“, paskelbtoje 1964 m. lapkričio 21 d., pasitelkiamas terminas „slėpinys“, paimtas iš šv. Pauliaus laiškų. Šis žodis nereiškia, kad Bažnyčia yra kažkas neaiškaus ar nesuprantamo. Priešingai, kai šv. Paulius, ypač Laiške efeziečiams, vartoja šį žodį, jis nori nurodyti tikrovę, kuri anksčiau buvo paslėpta, o dabar yra apreikšta.

Dievo plano tikslas – visus suvienyti per Jėzaus Kristaus kryžiaus auką. Tai pirmiausia patiria bendruomenė, susirinkusi švęsti liturgijos. Susibūrus kartu, visi skirtumai išnyksta, gera būti kartu, nes mus traukia Kristaus meilė, kuri sugriovė atskirties sienas tarp žmonių ir socialinių grupių. Pasak šv. Pauliaus, slėpinys reiškia Dievo plano visai žmonijai įgyvendinimą. Palaipsniui plėsdamasis jis apima visus žmones bei visas jų patirtis ir net visą visatą.

Iš pradžių žmonija buvo susiskaldymo būklėje, tęsė popiežius. Patys žmonės šios būklės negalėjo pakeisti, nors jų širdyse ir gyveno vienybės troškimas. Į šią situaciją įsiterpia Jėzus Kristus, kuris per Šventąją Dvasią nugali susiskaldymą ir patį susiskaldymo kaltininką. Susibūrimas švęsti, tikint Evangelijos žinia, yra įmanomas dėl Kristaus kryžiaus, kuris yra aukščiausias Dievo meilės pasireiškimas, traukos. Dievas mus sukvietė būti kartu. Tai nusako terminas „ekklesia“, reiškiantis žmonių, kurie pripažįsta esą sukviesti, susirinkimą.

Kadangi kviečia Dievas, šis sukvietimas negali apsiriboti kuria nors viena žmonių grupe, bet turi tapti visos žmonijos patirtimi. Todėl II Vatikano susirinkimas konstitucijos „Lumen gentium“ pradžioje teigia: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas, arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (LG 1). Terminas „sakramentas“ reiškia, kad Bažnyčia žmonijos istorijoje yra Dievo valios išraiška. Todėl, žiūrėdami į ją, mes tam tikru mastu suvokiame Dievo planą. Mes suvokiame slėpinį ir šia prasme Bažnyčia mums yra ženklas. Susirinkimo konstitucija vartoja ir terminą „įrankis“, tuo norėdama pabrėžti, kad Bažnyčia yra veiklus ženklas. Iš tiesų, kai Dievas veikia istorijoje, į savo veikimą įtraukia žmones, kuriems jo veikimas yra skirtas. Per Bažnyčią Dievas pasiekia tikslą – suvienija žmones su savimi ir suvienija juos tarpusavyje. (jm / Vatican News)

Popiežiaus Leono XIV žinia 2026 m. gavėnios proga

Wed, 18 Feb 2026 06:00:00 +0000

Klausytis ir pasninkauti. Gavėnia kaip atsivertimo laikas

Brangūs broliai ir seserys!

Gavėnia yra laikas, kai Bažnyčia su motinišku rūpestingumu kviečia, kad Dievo slėpinys vėl atsidurtų mūsų gyvenimo centre, kad mūsų tikėjimas atgautų polėkį ir širdys nebūtų užgožtos kasdienių rūpesčių bei išsiblaškymų.

Kiekviena atsivertimo kelionė prasideda tada, kai leidžiame Dievo žodžiui mus pasiekti ir priimame jį nuolankia dvasia. Taigi yra ryšys tarp Dievo žodžio dovanos, svetingumo erdvės, kurią jam atveriame, ir jo atliekamos permainos. Todėl Gavėnios kelionė tampa palanki proga įsiklausyti į Viešpaties balsą ir atnaujinti sprendimą sekti Kristumi, kartu su juo eiti keliu, vedančiu į Jeruzalę, kur įvykdomas jo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinys.

Klausytis

Šiais metais norėčiau atkreipti dėmesį pirmiausia į tai, kaip svarbu suteikti erdvę Žodžiui per klausymąsi, nes pasirengimas klausytis yra pirmasis ženklas, išreiškiantis norą užmegzti santykį su kitu.

Pats Dievas, apsireikšdamas Mozei iš degančio krūmo, parodo, kad klausymasis yra esminė jo būties savybė: „Aš mačiau savo tautos vargą Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus“ (Iš 3, 7). Įsiklausymu į engiamųjų šauksmą pradedama išlaisvinimo istorija, į kurią Viešpats įtraukia ir Mozę, siųsdamas jį atverti išgelbėjimo kelią savo pavergtiems vaikams.

Jis yra įtraukiantis Dievas, jis šiandien pasiekia ir mus per mintis, jaudinančias jo širdį. Todėl Žodžio klausymasis liturgijoje moko mus teisingiau klausytis tikrovės: tarp daugybės balsų, skambančių mūsų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, Šventasis Raštas padeda mums atpažinti iš kančios ir neteisybės kylantį balsą, kad jis neliktų be atsako. Įžengti į šią vidinio atvirumo nuostatą reiškia leistis, kad Dievas šiandien mus mokytų klausytis taip, kaip jis, idant suvoktume, jog „vargšų padėtis yra šauksmas, kuris žmonijos istorijoje nuolat reikalauja atsako iš mūsų gyvenimo, visuomenės, politinių ir ekonominių sistemų, o ypač iš Bažnyčios“ [1].

Pasninkauti

Gavėnia yra laikas klausytis, o pasninkavimas – konkreti praktika, parengianti priimti Dievo žodį. Susilaikymas nuo maisto yra labai sena ir nepakeičiama asketinė pratyba atsivertimo kelyje. Pasninkaujant įtraukiamas kūnas, ir būtent todėl akivaizdžiau pasirodo, ko mes „alkstame“ ir ką laikome esminiu dalyku savo išgyvenimui. Todėl pasninkas padeda atskirti ir sutvarkyti „apetitus“, išlikti budriems alkstant ir trokštant teisingumo, nepasiduodant rezignacijai, mokantis, kad alkis ir troškulys taptų malda bei atsakomybe dėl artimo.

Šventasis Augustinas dvasiškai subtiliai rašo apie šį širdies sergėjimą ir atskleidžia jį lydinčią įtampą tarp dabarties ir išsipildymo ateityje: „Žemiškajame gyvenime žmonės alksta ir trokšta teisingumo, bet patirti pasotinimą skirta kitame gyvenime. Angelai sotinasi šia duona, šiuo maistu. Žmonės, priešingai, jo alksta, jie visi to siekia ir trokšta. Šis troškimas išplečia sielą, padidina jos gebėjimus“ [2]. Taip suprantamas pasninkas padeda mums ne tik drausminti troškimą, jį nutyrinti ir labiau išlaisvinti, bet drauge ir išplėsti, kad jis būtų nukreiptas į Dievą ir orientuotas į gėrio darymą.

Tačiau norint, kad pasninkas išlaikytų savo evangelinę tiesą ir išvengtų išpuikusios širdies pagundos, jis visada turi būti išgyvenamas su tikėjimu ir nuolankumu. Pasninkas turi būti grindžiamas bendryste su Viešpačiu, nes „kas nemoka maitintis Dievo žodžiu, tas iš tikrųjų nepasninkauja“ [3]. Pasninkas, regimai ženklinantis mūsų vidinį įsipareigojimą – padedant malonei – atsikratyti nuodėmės ir blogio, turi apimti ir kitas apsiribojimo formas, kurios padėtų mums įgyti nuosaikesnį gyvenimo būdą, nes „tik griežtumas sau daro krikščionišką gyvenimą stiprų ir autentišką“ [4].

Todėl norėčiau pakviesti jus praktikuoti labai konkretų ir dažnai menkai vertinamą susilaikymo būdą, t. y. susilaikyti nuo žodžių, kurie žeidžia ir skaudina mūsų artimą. Pradėkime nuo kalbos nuginklavimo, atsisakydami aštrių žodžių, skubotų nuosprendžių, blogų atsiliepimų apie nesančius šalia ir negalinčius apsiginti ir šmeižtų. Verčiau stenkimės išmokti pasverti žodžius ir puoselėti malonų geranoriškumą: šeimoje, tarp draugų, darbo vietoje, socialiniuose tinkluose, politinėse diskusijose, medijose, krikščioniškose bendruomenėse. Tada daug neapykantos žodžių užleis vietą vilties ir taikos žodžiams.

Drauge

Galiausiai Gavėnia aiškiai iškelia bendruomeninį Dievo žodžio klausymosi ir pasninkavimo aspektą. Šventajame Rašte taip pat įvairiopai pabrėžiamas šis aspektas. Pavyzdžiui, Nehemijo knygoje pasakojama, kad tauta susirinko klausytis viešai skaitomos Įstatymo knygos ir pasninkaudama pasirengė išpažinti tikėjimą bei šlovinti Dievą, kad atnaujintų sandorą su juo (plg. Neh 9, 1–3).

Taip pat ir mūsų parapijos, šeimos, bažnytinės grupės ir vienuolių bendruomenės per Gavėnią yra kviečiamos leistis į keliavimą drauge, kad Dievo žodžio, taip pat vargšų ir žemės šauksmo klausymasis taptų bendro gyvenimo forma, o pasninkavimas skatintų tikrą atgailą. Taip žvelgiant, atsivertimas sietinas ne tik su kiekvieno žmogaus sąžine, bet ir su santykių stiliumi, dialogo kokybe, gebėjimu atsiverti tikrovės užduodamiems klausimams ir atpažinti tikrąjį troškimo orientyrą tiek mūsų bažnytinėse bendruomenėse, tiek teisingumo ir susitaikymo ištroškusioje žmonijoje.

Mielieji, prašykime malonės, kad Gavėnios metu mūsų ausys būtų atidesnės Dievui ir vargingiausiems. Prašykime tokios pasninko teikiamos stiprybės, kuri paveiktų ir mūsų kalbėseną, kad mažėtų žeidžiančių žodžių ir būtų daugiau erdvės kitų balsui. Ir stenkimės, kad mūsų bendruomenės taptų vietomis, kur kenčiančiųjų šauksmas išgirstamas, o klausymasis atveria išlaisvinimo kelius, idant taptume labiau pasirengę ir uolūs prisidėti prie meilės civilizacijos kūrimo.

Iš visos širdies laiminu jus visus ir jūsų Gavėnios kelionę.

Iš Vatikano, 2026 m. vasario 5-ąją, Šv. Agotos, mergelės ir kankinės, minėjimo dieną.

LEO PP. XIV

Kunigas Juozas Zdebskis. Mišias aukojame

Sat, 14 Feb 2026 06:14:00 +0000

Kai stovime bažnyčioje, kur aukojamos Mišios, yra lygiai tas pat, kaip stovėti po Kristaus kryžiumi Kalvarijos kalne. Čia ir ten — tas pats Jėzus, ta pati Jo intencija, tik aukos forma kitokia. O juk dalykų reikšmė priklauso ne vien nuo išorės. Galima tą patį žmogų puikiai aprengti ar skarmalais apkarstyti, bet svarbiausia juk pats žmogus, o ne jo išvaizda.

Kai Kristus kybojo ant kryžiaus, tie, kurie matė visa tai, buvo nevienodai nusiteikę. Vieni — šventosios moterys — kentėjo kartu, aukojo savo skausmą ta pačia intencija. Ir Mišiose dalyvaujantieji — vieni sąmoningai ir gyvai įsijungia į Jėzaus Aukos nusiteikimą, savo aukas vienija su Jėzaus Aukos nusiteikimu.

Kiti po Jėzaus kryžiumi stovėjo susirinkę smalsumo vedami, kaip ir visi žiopliai, kurie subėga visur, kur tik atsitinka kas nors įdomesnio, neįprasto. O mes čia ne kartą stovime net ne įdomumo vedami, bet gal iš įpratimo — nesąmoningai, paprasčiausiai užmiršę, kas čia vyksta.

Trečioji grupė, stovėjusių po Kristaus kryžiumi, buvo tie, kurie degė neapykanta Jam. Tokie dabar turbūt neateina prie Aukos altoriaus, o savo neapykantą reiškia kitokiais būdais: per spaudą, radiją ir kt.

Kai Adomas ir Ieva parodė nepagarbą Dievui, jų sūnus Kainas parodė nepagarbą broliui ir jį nužudė. Kad būtų meilė tarp žmonių, būtina meilė Dievui — tik tada įmanoma taika žemėje. Mišios yra pagarbos ir meilės Dievui išreiškimo veiksmas.

Bendruomenės malda ir auka. Kai sekmadienį suskamba varpai, žmonės renkasi į bažnyčią. „Jie laikėsi Apaštalų mokslo, bendro Duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tada, pirmaisiais amžiais, varpais neskambindavo — krikščionys rinkdavosi daugiausia slaptai.

Renkamės aukoti. Kai kur pakylėjimo metu skambina varpai. Tai visų malda už visus. Kas šitos vienybės neišgyvena, juo labiau ateina į Mišias su širdimi, degančia kam nors neapykanta, tas Mišių nesuvokia.

Ta vienybė keleriopa: su Jėzaus Asmeniu, su kunigu, aukojančiu Mišias, dalyvaujančiųjų tarpusavio, taip pat su namie likusiais ir skaistykloje kenčiančiais, su Dangaus palaimintaisiais. Kaip viena šeima susirenka apie savo tėvą, taip Mišiose visa protingoji kūrinija susirenka apie savo Kūrėją.

Tai aukščiausia žmogaus didybės išraiška — visiškas ir tobuliausias parodymas, kas iš tikrųjų žmogus yra ir kas būti privalo. Juk visada jo širdis turėtų būti sklidina didžiausios pagarbos, dėkingumo, meilės savo Kūrėjui. O Mišiose žmogus visa tai išreiškia tobuliausiu būdu, nes čia žmogaus netobulumui atstovauja ir tarpininkauja Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo — Jėzus Kristus.

Taigi Mišios — žmogaus gyvenimo viršūnė. Vadinasi, iš tingėjimo paniekinti Mišias reiškia paniekinti Jėzaus pasisiūlymą mums padėti mūsų bejėgiškume. Štai kodėl tai yra sunki nuodėmė.

Dauguma maldų Mišiose kalbama daugiskaita. „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys“, — vieni kitiems išpažįstame nuodėmes, gailėdamiesi už jas, iš didelio nuolankumo Dievui, jausdamiesi neverti to nuostabaus artimo bendravimo su Dievu — mes, nuodėmingi žmonės, buvę nedėkingi savo Dievui, — priimti iš Jo dovanas. Ir kunigas paragina: „Melskite, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimta…“

Netinka sakyti „einame klausyti Mišių“. Juk Mišias reikia ne pasyviai klausyti, bet aktyviai jose dalyvauti — aukoti Mišias.

Jėzus Kristus yra Kunigas. Esminis kunigo pasireiškimas yra būti auka ir tarpininku. Kunigas tampa tarpininku dėl galios aukoti. Tam Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo įsikūnijo — tapo Žmogumi. Krikštu mes tapome mistinio Kristaus kūno nariais. Tad ir visi, kurie su Kristumi sudaro vienybę — mistinis Kristaus kūnas — taip pat dalyvauja Kristaus kunigystėje. O tokie esame mes visi — krikštytieji.

Taigi mes visi turime pareigą aukoti ir būti aukojami. Aukoti ta prasme, kad mūsų gyvenimo aukščiausias tikslas būtų jausti glaudų Dievo ir mūsų santykį: pagarbą, nuolankumą, meilę. O tai aukščiausiu būdu įvyksta Mišiose dėl Jėzaus tarpininkavimo. Mišiose tuos jausmus Tėvui pareiškiame nebe mes vieni, bet su mumis ir už mus tai pareiškia dangiškajam Tėvui Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo — Jėzus Kristus.

Taigi mes, nors ir neturėdami galios konsekruoti, turime pareigą kartu su Jėzumi ir Jo regimuoju atstovu žemėje — kunigu — aukoti Mišias. Šitą pareigą mes ir vykdome.

Juozas Zdebskis. Menas gyventi I. Leidykla Lumen. Vilnius. 1997 m.

Paskelbta popiežiaus žinia Pasaulinės ligonių dienos proga

Tue, 10 Feb 2026 22:00:00 +0000

Antradienį, sausio 20 d., Vatikane buvo pristatyta popiežiaus Leono XIV žinia vasario 11-ąją minimos Pasaulinės ligonių dienos proga. Šiais metais pagrindinis jos minėjimas vyks Peru Čiklajaus vyskupijoje, kuriai 2014–2023 m. vadovavo Robertas Francis Prevostas, dabartinis popiežius Leonas XIV.

Kai 1992 m. Jonas Paulius II įvedė Pasaulinės ligonių dienos tradiciją, jis nurodė, kad šis minėjimas būtų švenčiamas vasario 11-ąją – Lurdo Dievo Motinos liturginio minėjimo dieną, ir kad pagrindiniai minėjimai kasmet vyktų vis kitoje garsioje šventovėje. Pirmasis Pasaulinės ligonių dienos minėjimas buvo surengtas 1993 m. vasario 11 d. Lurdo šventovėje Prancūzijoje.

Popiežius Leonas XIV savo žinioje, skirtoje jau 34-ąjį kartą švenčiamai Pasaulinei ligonių dienai, kviečia iš naujo pažvelgti į Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį ir į šio palyginimo aktualumą mūsų dienomis. Pasak popiežiaus, tai pasakojimas, padedantis atskleisti tikrąjį krikščioniškosios artimo meilės grožį ir socialinį atjautos matmenį.

Visi esame girdėję evangelisto Luko užrašytą Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį, tačiau reikia šį palyginimą vis iš naujo apmąstyti, teigia popiežius, ir šį kartą siūlo į jį pažvelgti iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos Fratelli tutti perspektyvos. Šioje enciklikoje pabrėžiama, jog gailestingumas ir atjauta kenčiančiajam nėra vien individualios pastangos. Gailestingumas ir atjauta atsiskleidžia santykyje su kenčiančiu žmogumi, su tais, kurie juo rūpinasi, ir galiausiai su Dievu, kuris dovanoja savo meilę.

Mūsų laikų visuomenės gyvenimui labai būdingas skubėjimas, greitų rezultatų siekimas, kuriuos dažnai lydi abejingumas kitam žmogui, nesiskaitymas su juo. Dažnai nesugebame sustoti, įsižiūrėti ir pastebėti šalia esančių žmonių skausmo bei poreikių. Tuo tarpu Evangelijos samarietis sustojo. Pasak popiežiaus, šiuo palyginimu, kuris, beje, prasidėjo klausimu „Kas yra mano artimas?“, Jėzus moko mus ne tik atpažinti artimą, bet ir juo tapti – Jėzus mus moko sąmoningai apsispręsti mylėti.

Tikroji meilė visada skatina eiti pas kitą, priartėti ir prisiimti atsakomybę. Būti artimu reiškia ne įveikti fizinį ar socialinį atstumą, bet apsispręsti mylėti. Todėl krikščionis yra kviečiamas tapti artimu kenčiančiam žmogui, sekdamas Kristaus – tikrojo dieviškojo samariečio – pavyzdžiu. Tokia artuma – tai ne vien filantropija, bet tikras savęs dovanojimas; tai tapimas dovanos dalimi, peržengiant vien tik poreikių tenkinimo ribas. Tokia meilė kyla iš susitikimo su Kristumi, kuris paaukojo save iš meilės žmonijai.

Evangelistas Lukas pasakojime pabrėžia, kad samarietis, pamatęs pakelėje gulintį leisgyvį žmogų, jo pasigailėjo. Pasak popiežiaus, tuo norima pasakyti, jog atjauta yra jausmas, kuris skatina veikti ir virsta konkrečiais artimo meilės darbais. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad samarietis veikia ne vienas – jis kreipiasi į užeigos šeimininką, taip parodydamas, jog tikroji atjauta turi ir bendruomeninį, socialinį matmenį.

Remdamasis ir savo, kaip misionieriaus ir vyskupo Peru, patirtimi, popiežius rašo, kad daugybė žmonių – sergančiųjų šeimų nariai, kaimynai, sveikatos priežiūros darbuotojai, pastoracinės veiklos savanoriai – kasdien gyvena tokia samarietiška dvasia. Jų darbai liudija, kad gailestingumas tampa socialine tikrove, gimstančia iš santykių tinklo, o ne tik iš pavienių pastangų.

Popiežiaus laiške paminėtas ir dvigubas meilės įsakymas – mylėti Dievą ir artimą kaip save patį. Nors meilės kryptys skirtingos, jos neatskiriamos viena nuo kitos. Tikrasis Dievo meilės pirmumas reiškia, kad mylime artimą nesavanaudiškai, o savo meile artimui liudijame ir meilę Dievui. Tai, pasak popiežiaus Leono, padeda teisingai suprasti ir meilę sau – ne kaip savivertės grindimą sėkme ar statusu, bet kaip nuolankų pripažinimą to, kas esame Dievo ir kitų žmonių akivaizdoje.

Baigdamas savo žinią šių metų Pasaulinei ligonių dienai popiežius pabrėžia, kad tikrasis vaistas žmonijos žaizdoms gydyti yra broliška meile grindžiamas gyvenimo būdas. Popiežius Leonas XIV visus ragina puoselėti atvirą, drąsią, įsipareigojusią ir solidarią samarietišką laikyseną, kurios šaknys glūdi tikėjime į Jėzų Kristų. Tik tokios meilės įkvėpti tikintieji gali nuoširdžiai tarnauti kenčiantiesiems, žmonių ir likimo nuskriaustiesiems, ligoniams, pagyvenusiems žmonėms. (jm / Vatican News)

Popiežiaus maldos intencija: už nepagydomomis ligomis sergančius vaikus

Thu, 05 Feb 2026 15:15:00 +0000

Stabtelėkime. Norėčiau pakviesti jus kartu su manimi šį mėnesį melstis už vaikus, sergančius nepagydomomis ligomis. Esu tikras, kad pažįstate tokių vaikų ir tokių šeimų. Melsdamiesi šia intencija atsimename didelę kančią ir neviltį, bet ir didelę meilę bei viltį. Prašau prisijungti prie mano maldos ir pasidalyti su kitais.

Viešpatie Jėzau, kuris ėmei mažutėlius ant rankų ir švelniai juos laiminai, šiandien meldžiamės už vaikus, sergančius nepagydomomis ligomis.

Jų trapūs kūnai yra Tavo buvimo ženklas, o jų šypsenos, netgi skausmo akimirkomis, yra Tavo Karalystės liudijimas.

Prašome Tave, Viešpatie, kad jiems niekada netrūktų tinkamos medicininės priežiūros, atjaučiančio žmogiško dėmesio, mylinčios bendruomenės paramos.

Palaikyk jų šeimų viltį, ypač nuovargio ir netikrumo akimirkomis, ir padaryk jas išmėginimų užgrūdinto tikėjimo liudytojomis.

Laimink gydytojų ir slaugytojų rankas, kad jų darbas visada būtų veiklios atjautos išraiška. Tegul Tavo Dvasia apšviečia jų kiekvieną sunkų sprendimą ir suteikia jiems kantrybės bei švelnumo, kad galėtų tarnauti su orumu.

Viešpatie, mokyk mus atpažinti Tavo veidą kiekviename kenčiančiame vaike. Tegul jų pažeidžiamumas žadina mūsų užuojautą ir skatina mus jais rūpintis, juos palydėti ir mylėti konkrečiais solidarumo gestais.

Krikščionių persekiojimai: tendencija didėti nepakito

Sat, 17 Jan 2026 11:20:00 +0000

Tarptautinės humanitarinės organizacijos „Open Doors“ naujausioje – 2026 m. sausį pristatytoje – ataskaitoje apie krikščionių persekiojimą pasaulyje matoma ta pati tendencija, kaip ir praeityje – skaičiai auga, persekiojimas didėja. „Deja, vėl kalbame apie rekordinius metus“ , – „Vatican News“ sako organizacijos vadovas Cristianas Nani, minėdamas 388 milijonų, gyvenančių diskriminacinėmis sąlygomis, 4712 įkalintų bei 4849 nužudytų krikščionių skaičius.

„Open Doors“ ataskaitas apie krikščionių persekiojimą visame pasaulyje rengia nuo 1992 m. Savo interneto svetainėje ji taip pat skelbia kone 100 puslapių tekstą apie metodologiją, kurią išvystė per dešimtmečius, siekdama, kad ataskaita būtų skaidri, objektyvi, patikima, kad ją būtų galima pasitelkti akademiniams tyrimams ir politiniams sprendimams.

Krikščionių persekiojimas pasaulyje yra daugiabriaunis reiškinys, kaip ir pats pasaulis, jo visuomenės, kultūros, teisinės sistemos. „Open Doors“ mini du didelius persekiojimų tipus, kuriuos apibendrina žodžiais anglų kalba – squeeze arba smash („užgniaužk” arba „sudaužyk“). Sudaužyti reiškia prievartą, įskaitant gyvybės atėmimą, prieš asmenis tiesiogine žodžio prasme. Tai sunkiausi krikščionių laisvės pažeidimai, kuriuos, dėl jų apčiuopiamumo, brutalumo ir akivaizdumo, galima santykinai nesunkiai užregistruoti. Gali būti kur kas sunkiau apčiuopti ir pamatuoti tai, kas išreiškiama žodžiu squeeze – įvairių krikščioniško gyvenimo aspektų – privataus, šeimos, bendruomenės, Bažnyčios – slopinimą, krikščionims daromą spaudimą, priešiškumą, kuris pasireiškia ne tiesiogine prievarta, bet žodžiais, nuostatomis, diskriminuojančiomis normomis, ekonominės veiklos varžymu, tildymu ir bauginimu, izoliavimu, leistinų dalykų, kurių kasmet vis mažiau, sąrašo įteikimu ir pan. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ne kiekvienas spaudimas, kurį patiria krikščionys, yra susijęs su jų įsitikinimais. O dar kitais atvejais spaudimą ir diskriminaciją generuoja kelios į vieną susilydžiusios priežastys.

Pasak „Open Doors“, tokioje perspektyvoje galima kalbėti apie devynis persekiojimų „variklius“: islamiškąją priespaudą, religinį nacionalizmą, gentinę priespaudą, etno-religinį priešiškumą, vienos krikščioniškos denominacijos protekcionizmą, komunistinę ir postkomunistinę priespaudą, sekuliariąją netoleranciją, autokratišką paranoją ir organizuotas korupcijos bei nusikalstamumo formas. Šių „variklių“ veikimas gerai regimas kraštų, kuriuose krikščionys patiria didžiausią persekiojimą, penkiasdešimtuke. Čia pirmiausia rikiuojasi Šiaurės Korėja, Somalis, Jemenas, Sudanas, Eritrėja, Sirija, Nigerija, Pakistanas, Libija, Iranas, Afganistanas. Šiuose kraštuose spaudimas krikščionims aprašomas kaip „ekstremalus“. Toliau rikiuojasi šalys, kur spaudimas labai didelis ar didelis – čia galima paminėti Kiniją ar Alžyrą, Nepalą ir Brunėjų.

Naujausioje „Open Doors“ ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į jau kelerius metus stebimą tendenciją Afrikos žemyne –subsaharinės Afrikos regione, kuriam priklauso keturiolika šalių ir kuriame gyvena per 721 milijoną asmenų, iš kurių beveik pusė yra krikščionys, persekiojimas stiprėja. Ypač daug smurto prieš krikščionis buvo Nigeryje, Malyje ir Sudane. Jis aiškiai susijęs su bendru šių valstybių nestabilumu – perversmais, vyriausybių žlugimu – kuris sudarė palankias sąlygas prievartai ir įvairioms grupuotėms, viešai deklaravusiosioms savo antikrikščionišką programą. Pasak ataskaitos, tarptautinėje bendruomenėje nėra pakankamai sąmoningumo dėl situacijos subsaharinės Afrikos regione, o tai lemia ir neveikimą.

Į „Open Doors“ penkiasdešimtuką pateko keturios Lotynų Amerikos šalys. 30-oje ir 47-oje vietoje atsidūrusių Meksikos ir Kolumbijos krikščionių gyvenimą ir laisvę itin apsunkina korupcija ir organizuotas nusikalstamumas. Kuboje – komunistinė santvarka, o Nikaragvoje – autokratiška paranoja. Ne visos naujienos blogos – užregistruotas didelis pagerėjimas Bangladeše, kurį šiuo metu, kaip laikinasis vyriausybės vadovas, valdo Muhammadas Yunus, ekonomistas ir Nobelio taikos premijos laureatas, aiškiai pabrėžęs religijos laisvės svarbą. Reikia linkėti, kad po 2026 vasario rinkimų krašto kryptis nepasikeis. Padėtis pagerėjo ir Malaizijoje. „Open Doors“ ataskaitoje taip pat pateikiami anonimiški krikščionių liudijimai iš Šiaurės Korėjos ir Somalio, kur tiesiog už buvimą krikščionimi galima būti įkalintu daugybei metų ar netekti gyvybės per savavališką egzekuciją. Jų paprastas liudijimas – „Mūsų šeima auga“ – primena Viešpaties žodžius: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26). (RK / Vatican News)