Elektrėnų parapija - Naujienos

Šv. Efremas gimė apie 306 m. Nisibėje, krikščionių šeimoje. Paskirtas diakonu, vykdė savo pareigas tėvynėje ir Edesoje, kur įkūrė teologijos mokyklą. Gyveno asketiškai, tačiau kartu aktyviai apaštalavo ir rašė knygas, kovodamas su tuomečiais paklydimais. Mirė 373 m.

Valandų liturgija

Birželinės pamaldos Švč. Jėzaus Širdies garbei

Birželio 10 d. Trečiadienis

X eilinė savaitė

Valandų liturgija

Birželinės pamaldos Švč. Jėzaus Širdies garbei

Birželio 11 d. Ketvirtadienis

Šv. Barnabas, apaštalas (privalomas minėjimas)

Šv. Barnabas (I a.) gimė Kipro saloje, vienas iš pirmųjų Jeruzalės atsivertusių krikščionių. Pamokslavo Antiochijoje, vėliau iš Tarso pasikvietė ir Paulių. Barnabas tarpininkavo tarp Pauliaus ir Dvylikos apaštalų, kartu su Pauliumi dalyvavo Jeruzalės Susirinkime, kuriame buvo pritarta jų nuomonei, kad pakrikštytus pagonis apipjaustyti nebūtina. Manoma, kad apie 60 m. buvo užmuštas akmenimis.

Valandų liturgija

Birželinės pamaldos Švč. Jėzaus Širdies garbei

Birželio 12 d. Penktadienis

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIES IŠKILMĖ

Lietuvoje įvesta nuo 2013 m. vasario 20 d., pradėta švęsti 2014 m. Jos ištakos – Ispanijos kontempliatyvios Kristaus Kunigo seserų oblačių vienuolijoje, besimeldžiančioje už kunigų ir kunigystės kandidatų šventėjimą. Pirmiausia šventė plito ispaniškai kalbančių katalikų šalyse, nuo 1973 m. nustatyta jos šventimo data liturginiame kalendoriuje: ketvirtadienis po Sekminių. Popiežiaus Benedikto XVI sprendimu atskirų šalių vyskupų konferencijoms buvo leista įsivesti šią šventę: tai buvo vienas iš jo pontifikate švęstų Kunigų metų dvasinių vaisių.

Šv. Mišių skaitiniai

Valandų liturgija

Birželinės pamaldos Švč. Jėzaus Širdies garbei

Valandų liturgija

Birželio 13 d. Šeštadienis

Šv. Antanas Paduvietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas (privalomas minėjimas)

Šv. Antanas Paduvietis gimė 1195 m. Lisabonoje, mirė 1231 m. Arcella (prie Paduvos), misionierius, pamokslininkas. 15 metų įstojo į augustinų vienuolyną, vėliau pranciškonas, šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir sekėjas. Vargšų, sužadėtinių globėjas. Tikima, kad padeda surasti pamestus daiktus. 1232 m. paskelbtas šventuoju, 1946 m. – Bažnyčios mokytoju.

Valandų liturgija

Šv. Mišių skaitiniai

Birželinės pamaldos Švč. Jėzaus Širdies garbei

2026 m. Birželio 13 dieną: atviros bažnyčios. Istorija, kuri kviečia užeiti

Fri, 05 Jun 2026 09:59:00 +0000

Popiežiaus maldos intencija birželio mėnesiui

Mon, 01 Jun 2026 11:25:00 +0000

Popiežius Leonas XIV prašo birželio mėnesį kartu su juo melstis už sporto vertybes, kad sportas visada ugdytų draugystę, pagarbą, solidarumą, kad skatintų brolystę, taiką ir bendrystę, kad mokytų džiaugtis laimėjimais, bet ir romiai priimti ir kantriai pakelti gyvenime neišvengiamas nesėkmes.

Vadan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Gyvenimo Viešpatie,
dėkojame Tau už sporto dovaną,
už tuos, kurie šlovina Dievą kūno pratybomis,
už draugystes, gimstančias aikštėje,
ir už džiaugsmą žaisti komandoje.

Tu mus mokai, kad gyvenime, kaip ir žaidime,
niekas negali išsiversti vienas.
Mums reikia kitų, kad augtume,
mokytumės pagarbos, įveiktume ribas
ir kartu švęstume pasiektas pergales.

Prašome Tave, kad sportas visada būtų
brolystės, o ne bevaisės konkurencijos mokykla,
susitikimo, o ne atskirties erdvė,
taikos, o ne smurto kelias.

Padaryk, kad tie, kurie žaidžia, treniruoja ar palaiko,
sporte atrastų visuotinę kalbą,
kuri suartina kultūras, vienija tautas
ir skatina pagarbą, solidarumą ir asmeninį augimą.

Viešpatie Jėzau,
padaryk, kad kiekviena sporto šaka mokytų mus gyventi su Tavimi,
džiugiai bendradarbiauti su kitais,
su nuolankumu priimti pralaimėjimus
ir su dėkingumu džiaugtis pergale, kurią mums dovanoji savo Prisikėlimu.

Niekada mums tenepristinga Tavo Dvasios,
kuri mus daro viena komanda, suvienyta su Tavimi,
kad istorijoje kurtume bendrystę ir brolystę. Amen.

Rašinių konkurso, skirto Lietuvos bažnyčios provincijos įkūrimo ir Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui paminėti, nugalėtojų tekstai

Thu, 28 May 2026 11:23:00 +0000

Rašinių konkurso, skirto Lietuvos bažnyčios provincijos įkūrimo ir Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui paminėti, nugalėtojų darbai:

I VIETA

Saulė Veiknytė

Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

2b klasė

Elvyra Kasperavičienė

Laiškas Dievui: ar Dievas gali pakeisti žmogų ir kodėl žmogus bėga nuo šviesos?

„Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,

taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. “

(Psalmynas 42, 2)

Tas, kurio taip pasiilgau,

aš stebėjau, kaip geso naktis. Kaip nustojo mirksėti žvaigždės ir užmerkė akis. Juodas dangus, išskleidęs tamsius varno sparnus, blaškėsi saulėtekyje, kol jo juodos plunksnos ištirpo. Išaušęs rytas man priminė Tave, juk ir Tavęs juoduma išsigąsta. Gal ir aš tau esu per tamsi, kai naktis širdyje mano slapstos. Ar ir mane sunaikintum, prisilietęs savąja šviesa, jei tamsa iš manęs tik beliko?

Vėl sėdėjau bažnyčios kamputy, tik viena tarp kitų. Kaip galėjai mane ten matyti, ar galėjai mane išklausyti? Tik žvaigždė tarp žvaigždžių, ar matei, kaip nustojau švytėti? Aš dairiausi aplinkui, kur žmonių veiduose tarsi rožės žydėjo viltis, tarsi tulpės spindėjo jų akys, tik kodėl nepražydau ir aš, o jų džiaugsmas man širdį taip draskė. Mano mintys gilesnės už jūras, ten koralai bedugnėj juodi. Manyje pasiklydo naktis, su kuria man patiko šnabždėtis. Gal ant mėnulio kampuko prisėdęs, mano šnabždesį ir tu išgirdai.

Jau geriau Tu manęs negirdėtum, nuo Tavęs aš norėčiau pabėgti. Aš bandžiau nuo Tavęs pasislėpti, bet vis tiek Tu mane suradai. Net lietus Tavo vardą kuždėjo, kai lyg stiklas suduždavo, atsitrenkęs į gatvės veidrodžius. Tavo balsas, įsipainiojęs vėjyje, mane vis pavydavo, o jūrų pakrantėse tu ošdavai kartu su pušimis. Gintarai man mirksėjo kaip Tavo akys, kurių niekada neregėjau. Tu visur, kur einu, pasislėpt nuo Tavęs aš nemoku. Ko slepiuosi? Kur bėgu? Kaip drįstu be Tavęs aš kvėpuot? Kažkada tu buvai man deguonis, kas dabar mano plaučiuos lakios? Gal bijau, kad mane Tu pakeisi, užgesinsi mane it liepsnas, panaikinsi manąsias žaizdas, be kurių ir pati aš išnykčiau. Jeigu leisčiau Tau mane taip stipriai mylėti, stipriau nei tirpstantis sniegas myli gėles, jeigu leisčiau tau prie manęs prisiliesti, ar paliktum man mano žaizdas? Nemylėk dar manęs, jau geriau aš vienatvėj paskęsiu, nei pamiršiu, ką reiškia kentėti. Mano skausmo dar niekas nematė, tai nors Tu man jį leiski turėti. Aš Tavęs taip mylėt nemokėjau, nors širdis prie Tavęs man virpėjo, tarsi smuiko stygos nuo Tavo buvimo drebėjo. Kur pradingo šis virpesys, ar užšalo manoji širdis? Tuštuma tai ar ledas, ar po juo dar kas nors pasislėpęs? Gal po juo tik sudužę griuvėsiai, kuriuose Tu kadais gyvenai?

Atplaukus rytui, naktis netampa šviesesnė, jos visai nebėra, tarsi cukrus arbatoj danguje ji ištirpsta. Kas jei aš tarsi ji taip ištirpsiu, jei Tau leisiu būt mano šviesa?

Tu arti sužeistų, vieniši tau lyg deimantai svarbūs, vienai aviai paklydus, jos išbėgtum ieškoti. Ar tikrai aš Tau būčiau svarbi, jei širdis mano taip nebeplyštų? Ar pamirštum mane kaip avis, juk ir jos be Tavęs pasiliko, kol ieškojai vienos, jos paklydusios sielos . Jau geriau aš paklysiu pati, gal tada Tu mane pamatysi. Tarsi pelėda, išskleidusi trapius sparnus, nardysiu tamsos apgaubtose padangėse, gal tada Tu mane ten pavysi, nuo tavęs nemokėsiu pabėgti, nebebus kur daugiau pasislėpti. Gal tada man neliepsi nušvisti, leisi man naktimi pasilikti.

Vėl stovėjau prie bažnyčios kampučio, nedrįsau net įžengti vidun. Į Tave tuščiomis akimis tik žvelgiau, ir prašiau nuo manęs nusisukti. Dar nespėjo užgesti naktis, visos žvaigždės man vienai mirksėjo. Juodas dangus, išskleidęs varno sparnus nepradėjo dar tirpti. Ar širdis mano Tau per tamsi, kai joje šitaip blaškos naktis? Jei tamsa iš manęs tik beliko, ar be jos dar pažinčiau save, ar išnykčiau kaip visos tos naktys, kai jas pakeitė ryto aušra? Leiski man čia tyliai pastovėti, kol ilgesys į mano širdį pastuksens. Nebėgčiau nuo Tavęs, jei netikėčiau, kad tavo meilė vejasi mane. Jei leisčiau jai mane pavyti, argi nelieptum tapti man šviesia? Aš bijau prie Tavęs prisiliesti, kai širdy mano tik juoduma.

Kada nors tavo

II VIETA

Rugilė Melichauskaitė

Elektrėnų sav. Semeliškių gimnazija

III gimnazinė klasė

Ruošė mokytojos Jolita Lėlienė ir Nijolė Ustilienė

Kuo skiriasi gyvenimas su Dievu ir gyvenimas be Dievo?

Gyvenimas- įvairialypė žmogaus kelionė, grindžiama išbandymais, siekiais ir

nuolatiniu prasmės ieškojimu. Gyvenimas primena knygą, turinčią pradžią ir pabaigą, kurios

puslapiuose nuolat slypi netikėti ir neplanuoti įvykiai, keičiantys žmogaus likimą bei jo

požiūrį į pasaulį. Kai akis į akį susiduriame su gyvenimo sunkumais, pasimetame tamsioje

akimirkos sumaištyje, beviltiškai ieškome savo atramos, savo šviesos, galinčios sugrąžinti

viltį, padėti atsitiesti ir iš naujo suvokti gyvenimo prasmę. Vieni šią atramą randa tikėjime ir

santykyje su Dievu, kiti mėgina savo gyvenimo prasmę kurti be Jo. Biblijos pasakojimai

byloja, jog ne visada gyvenimas su Dievu tampa lengvesnis. Dievas žmogui suteikia kryptį,

dovanoja vilties dvasią, įneša prasmės ir pilnatvės, sunkiomis akimirkomis padeda neprarasti

savęs. Tuo tarpu gyvenimas be jokios dvasinės moralės aukština žmogaus tuštumos kelią,

viduje kyla vidinis pasipiktinimas pasauliu ir aplinka.

Vienas ryškiausių tokio tikėjimo pavyzdžių atsiskleidžia Biblijoje, Jobo

istorijoje. Jobas buvo doras, Dievui ištikimas žmogus, tačiau jo gyvenimą netikėtai užklupo

skaudūs išbandymai: jis neteko vaikų, turto ir sveikatos. Nepaisydamas patiriamo skausmo,

vienatvės ir aplinkinių spaudimo, Jobas nenusigręžė nuo Dievo ir išsaugojo savo tikėjimą.

Skaitant šią istoriją kyla klausimas, kodėl žmogui, kuris tiki ir gyvena dorai, vis tiek tenka

patirti tiek daug kančios ir skausmo? Tikėjimas turėtų apsaugoti nuo skausmo, tačiau Jobo

patirtis parodo visai ką kita. Ši istorija atskleidžia, kad gyvenimas su Dievu nėra pažadas

išvengti sunkumų, bet tai yra vidinės stiprybės šaltinis, padedantis juos ištverti. Ši istorija

atskleidžia, jog žmogui svarbiausia ne tai, ar jis išvengs gyvenimo išbandymų, bet ar jų metu

sugebės neprarasti savęs, savo vertybių ir tikėjimo. Būtent toks ryšys ir stiprios vidinės

moralės nuostatos padeda žmogui išlikti tvirtam net ir tada, kai, rodos, visas jo gyvenimas

dūžta į šukes.

Tuo tarpu gyvenimas be Dievo dažnai primena kelionę tamsiu, vingiuotu,

neapšviestu taku. Kiekvienas žingsnis prieblandoje ir nežinomybėje sukelia vidinę sumaištį ir

nerimą. Nugali žmogiškoji prigimtis, vedanti į puikybę. Biblijos pasakojimas apie Babelio

bokštą iliustruoja, kaip žmonių puikybė ir Dievo atsisakymas virsta griuvėsiais. Jie troško

pastatyti bokštą iki pat dangaus, manydami, jog gali prilygti Dievui. Tačiau jų planai žlugo,

nes trūko ryšio su Dievu, tikrojo tikslo siekimo, nuolankumo. Panašiai ir sūnus palaidūnas,

pasiėmęs savo turto dalį, palikęs tėvą ir jo namus, norėjo gyventi savarankiškai. Jis mėgavosi

gyvenimu, turėjo daug draugų, iššvaistė turtus ir galiausiai liko vienas ir niekam

nereikalingas. Iš alkio priverstas valgyti šeriamų kiaulių jovalą, ėmė gailėti savęs, prisiminė

gimtuosius namus, tėvo meilę ir rūpestingumą. Jis suvokė, kad gyvenimas be Dievo suteikia

tik išorinę, laikinąją laimę, bet ne vidinę ramybę. Šie Šventojo Rašto pavyzdžiai liudija, kad

Dievo atsisakęs žmogus dažnai patiria vidinę tuštumą, kylantį nepasitenkinimą gyvenimu,

savimi, aplinka. Gyvenimas be Dievo praranda aiškią kryptį, tikrąją gyvenimo prasmę.

Gyvenimas be dvasinių vertybių suteikia laikinąjį pasitenkinimą, tačiau jis nesuteikia žmogui

tikrosios prasmės ar vidinės stiprybės ištveriant sunkumus.

Mano gyvenime taip pat netrūksta išbandymų. Kai Dievas išbando per

praradimus, jaučiuosi tarsi Jobas ir mintyse kartoju žodžius ,,Viešpats davė, Viešpats ir

atėmė“. Kartais tampu tarsi Babelio bokšto statytoja, kurianti didingą kūrinį, tačiau pritrūksta

kantrybės, įgūdžių, o širdies kertelėje tūno pasislėpęs puikybės kirminas. Kartais būnu tarsi

sūnus palaidūnas. Susipykus su brangiausiais žmonėmis, reikia išmokti susitaikyti ir sugrįžti į

namus.

Žmogaus gyvenimo kelias niekada nebūna lengvas, kad ir kokie jo pasirinkimai.

Tačiau gyvenimas su Dievu suteikia tai, ko negali suteikti jokie laikini dalykai- vidinę

ramybę, tikrąją viltį ir gilų prasmės jausmą. Net ir didžiausioje tamsoje tikintis žmogus

nepraranda šviesos, nes ji tyliai rusena jo viduje, neleisdama visiškai palūžti. O tas, kuris

atsisako šio ryšio, dažnai lieka vienas su savo abejonėmis, baimėmis ir slegiančia tuštuma,

kurios nepajėgia užpildyti jokie išoriniai dalykai. Todėl tikėjimas tampa ne tik pasirinkimu,

bet ir vidine atrama. Tarsi nematoma ranka Dievas pakelia žmogų tada, kai jis pats nebeturi

jėgų atsistoti ir eiti pirmyn, kai neturi jėgų kovoti su gyvenimo negandomis ir leidžia jam

išlikti žmogumi net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Elektrėnų „Versmės“ g – jos 2 kl. mok. Alvita Nastulevičiūtė.

Mokytoja Elvyra Kasperavičienė

Ar pritariate minčiai, kad Dievas duoda žmogui ne tai, ko jis prašo, o tai, ko jam

reikia?

Biblijoje sakoma: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.“ Ši

mintis moko mus nuolankumo ir skatina pasikliauti Aukščiausiojo valia, net kai

asmeniniai norai lieka neišgirsti. Tačiau ar galime sutikti, kad Kūrėjas suteikia ne tai,

ko karštai geidžiame, o tai, kas mums iš tiesų yra vertinga?

Aš pritariu šiai minčiai, nes žmogaus troškimai dažnai yra trumpalaikiai, o tikroji

dvasinė branda pasiekiama tik per Dievo siunčiamas pamokas. Žmogus dažnai prašo

lengvo kelio, tarsi norėtų eiti lygiu, be kliūčių taku, tačiau būtent akmenuotas kelias išmoko jį

tvirtai žengti pirmyn. Kartais tai, ko taip stipriai trokštame, dingsta iš mūsų gyvenimo,

palikdamas nusivylimą, bet vėliau paaiškėja, kad būtent tas praradimas atvėrė duris į kažką

prasmingesnio. Esu pastebėjusi, kad sunkesnės patirtys, nors iš pradžių atrodo kaip bausmė,

ilgainiui tampa tarsi tylūs mokytojai, padedantys geriau suprasti save ir pasaulį. Ne veltui

Biblijoje pabrėžiama, kad tikėjimas išbandomas sunkumuose ir būtent tada žmogus išmoksta

pasitikėti ne savo norais, o aukštesne valia. Todėl galima sakyti, kad Dievas ne atima, o

nukreipia žmogų ten, kur jis gali tapti stipresnis ir brandesnis.

Tačiau yra žmonių, kurie su šia mintimi nesutinka, nes jiems atrodo, kad tai, ko labai

norisi, turėtų įvykti iš karto. Šiandieninis pasaulis prie to ir pripratina: viskas greita, lengvai

pasiekiama, todėl kantrybės lieka vis mažiau. Dėl to tikėjimas kartais suprantamas labai

paprastai: jei negaunu to, ko tikiuosi, atsiranda nusivylimas ir abejonės. Tačiau Šventasis

Raštas moko pasitikėti net tada, kai ne viską suprantame ir kai atsakymai vėluoja. Iš savo

patirties galiu teigti, kad ne kartą labai norėti dalykai taip ir neįvyko, bet vėliau paaiškėjo, jog

tai išėjo į naudą ir apsaugojo nuo klaidų. Kartais žmogus, manydamas žinantis savo kelią, iš

tiesų mato tik mažą jo atkarpą, o Dievas, tarsi nematomas gidas, regi visą žemėlapį ir

nukreipia ten, kur laukia tikrasis augimas. Net ir tylos akimirkos, kai atrodo, jog dangus

nesuteikia jokio atsako, gali būti prasmingos: jos moko laukti, klausytis ir suprasti, kad ne

viskas turi įvykti pagal mūsų laikrodį.

Apibendrinant galima teigti, kad Dievas ne visada suteikia žmogui tai, ko jis prašo, tačiau

dažnai dovanoja tai, kas yra būtina jo vidiniam tobulėjimui ir brandai. Nors tokios situacijos

iš pradžių gali atrodyti skaudžios ar sunkiai suprantamos, vėliau jos atsiskleidžia kaip

prasmingos gyvenimo patirtys. Todėl verta pasitikėti Aukščiausiojo valia net ir tada, kai ji

nesutampa su mūsų troškimais, nes būtent taip žmogus atranda savo tikrąją gyvenimo kryptį.

Elektrėnų „Versmės“ gimnazija

Jelizavieta Krugliakovaitė, 2b klasė

Mokytoja Elvyra Kasperavičienė

Ar pritariate minčiai, kad Dievas duoda žmogui ne tai, ko jis prašo, o tai, ko jam reikia?

Daug žmonių skundžiasi, kad jų norai neišsipildo ir gyvenimas klostosi ne taip, kaip jie tikisi.

Tai dažnai sukelia nusivylimą ir abejones. Tačiau ar tikrai žmogus pats geriausiai žino, ko jam

reikia, ar vis dėlto Dievas duoda ne tai, ko prašome, o tai, kas mums iš tiesų reikalinga?

Aš pritariu minčiai, kad Dievas žmogui duoda ne tai, ko jis prašo, o tai, ko jam iš tikrųjų reikia.

Ši mintis atskleidžia gilesnį tikėjimo supratimą: Dievas nėra tarsi „norų pildytojas“, kuris iš karto

suteikia viską, ko žmogus užsinori. Priešingai - Jis veikia išmintingai, atsižvelgdamas į žmogaus

gyvenimo prasmę, ateitį ir tikrąją gerovę.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad ne kartą esu prašiusi dalykų, kurie tuo metu atrodė be

galo svarbūs. Kartais tai buvo susiję su sėkme moksluose, santykiais ar tiesiog noru, kad viskas

vyktų lengviau. Tačiau ne visada mano prašymai buvo išpildyti. Iš pradžių tai sukeldavo

nusivylimą, atrodydavo, kad mano maldos lieka neišgirstos. Vis dėlto praėjus laikui

pastebėdavau, kad būtent tie neišsipildę norai mane kažko išmokė. Pavyzdžiui, vietoj lengvo

kelio gavau sunkesnį, kuris pareikalavo daugiau pastangų, bet kartu išugdė kantrybę, atsakomybę

ir stiprybę. Supratau, kad jei būčiau gavusi tai, ko prašiau, galbūt nebūčiau tiek paaugusi kaip

asmenybė.

Biblijoje randame aiškių pavyzdžių, patvirtinančių šią mintį. Vienas jų - Mozė. Jis troško

įžengti į Pažadėtąją žemę, tačiau Dievas jam to neleido. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo

neteisinga, iš tikrųjų Mozė jau buvo įvykdęs savo misiją - išvedė tautą iš Egipto ir atvedė ją iki

tikslo. Dievas žinojo, kas yra geriausia, ir jo planas buvo didesnis nei vieno žmogaus noras. Kitas

pavyzdys - apaštalas Paulius. Jis prašė Dievo, kad būtų pašalintas jo „dyglys kūne“, tam tikras

sunkumas ar kančia, tačiau Dievas jo neišgydė. Vietoj to Jis atsakė, kad Jo malonės pakanka. Tai

reiškia, kad Pauliui reikėjo ne fizinio išgijimo, o stiprybės ir tikėjimo. Šis pavyzdys parodo, kad

Dievas kartais palieka sunkumus tam, kad žmogus augtų dvasiškai.

Svarbu suprasti, kad žmogaus norai dažnai būna laikini ir paremti emocijomis. Mes norime to,

kas atrodo patogu ar malonu, tačiau ne visada galvojame apie pasekmes. Dievas, priešingai, mato

visumą - ne tik dabartį, bet ir ateitį. Todėl Jis gali neatsakyti į mūsų prašymus taip, kaip tikimės,

nes žino, kad tai nebūtų mums į naudą. Tokiu būdu Dievas saugo žmogų nuo klaidų ir nukreipia

jį tinkamesniu keliu.

Apibendrinant galima teigti, kad ši mintis yra teisinga. Nors kartais sunku priimti KĄ?, ilgainiui

suprantame, jog viskas vyksta ne be priežasties. Dievas duoda ne tai, ko prašome, o tai, ko mums

reikia, nes Jis rūpinasi žmogumi ir jo gyvenimu. Todėl svarbu ne tik prašyti, bet ir pasitikėti.

Baigiamajam rašinių konkursui, skirtam Lietuvos bažnyčios provincijos įkūrimo ir Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui, pasibaigus

Thu, 21 May 2026 15:32:00 +0000

„Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi Tavęs, Dieve.“ (Ps. 42, 2)

Gegužės 19 d. Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje vyko baigiamasis rašinių konkurso, skirto Lietuvos bažnyčios provincijos įkūrimo ir Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui paminėti, renginys.

Į jaukų popietinį renginį susirinko konkurso dalyviai – mokiniai ir jų mokytojai ir Semeliškių, Vievio bei „Versmės“ gimnazijų. Renginyje dalyvavo ir konkurso iniciatoriai bei globėjai: Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios klebonas, monsinjoras Jonas Sabaliauskas, vikaras, kunigas Tautvydas Dikčius, Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius, vicemerė Inga Kartenienė, Elektrėnų švietimo paslaugų centro metodininkė Ala Pupininkienė. dalyviai. Renginį moderavo mokytoja Elvyra Kasperavičienė.

Elektrėnų parapijos vikaras Tautvydas Dikčius supažindino su Kaišiadorių vyskupijos įkūrimo istorija, priminė žmones, kūrusius mūsų vyskupiją, kentėjusius dėl tikėjimo, rizikavusius dėl Bažnyčios išlikimo sovietinės okupacijos metais. Kaišiadorių vyskupija gali didžiuotis, kad turi net du palaimintuosius – Palaimintąjį Teofilių Matulionį ir Palaimintąjį Mykolą Giedraitį.

Mokytoja Augutė Liutkevičienė pasidalijo įžvalgomis apie grožinės literatūros ir Šventojo Rašto sąsajas, atskleidė teigiamą mokinių požiūrį į Šventąjį Raštą, krikščioniškąsias vertybes.

Konkurse dalyvavę mokiniai atvirai ir nuoširdžiai dalijosi savo mintimis apie tikėjimą, Dievo artumo svarbą jauno žmogaus gyvenime. Ne vienas jų žodis, cituojamos rašinių mintys iki ašarų jaudino renginio dalyvius. Gimnazistas Adrian Pavlov teigė, kad nedorybėmis užterštoje aplinkoje lengva nueiti klystkeliu, o Biblija yra ramstis, Dievas visada laukia žmogaus. Vakarė Koryznaitė pabrėžė, kad Dievas duoda žmogui laisvę rinktis, nelaiko jo marionete. Karolina Šareikaitė jau daug metų skaito skaitinius ir gieda bažnyčios chore. Gilus tikėjimas, kaip ji sako, leido suprasti, kad laimė nėra materialūs dalykai.

Monsinjoras Jonas Sabaliauskas akcentavo, kad Šventasis Raštas duoda viltį, stiprybę, duoda jėgų netapti žvėrimis, išlikti žmonėmis, savyje nešioti Dievo atvaizdą.

Mokinių rašinius vertino Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos girektoriaus įsakymu patvirtinta vertinimo komisija: pirmininkas – kun. Tautvydas Dikčius, narės – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Elvyra Kasperavičienė, Edita Kazakevičiūtė-Etlioglu, Augutė Liutkevičienė.

Konkurso nugalėtojais tapo šie mokiniai:

I vieta – Saulė Veiknytė, „Versmės“ gimnazijos II klasės mokinė (mokyt. Elvyra Kasperavičienė);

II vieta – Rugilė Melichauskaitė, Semeliškių gimnazijos III klasės mokinė (mokyt. Jolita Lėlienė ir Nijolė Uscilienė);

III vieta – Vakarė Koryznaitė (Vievio gimnazijos I klasės mokinė (mokyt. Dalia Raslanienė), Elizavieta Krugliakovaitė, „Versmės“ gimnazijos II klasės mokinė (mokyt. Elvyra Kasperavičienė).

Padėkos raštais ir dovanėlėmis buvo apdovanoti ir kiti konkurso dalyviai: Vievio gimnnazijos II klasės mokinys Adrian Pavlov (mokytoja Rita Bimbirienė), Semeliškių gimanzijos IV klasės mokinė Karolina Šareikaitė (mokyt. Jolita Lėlienė ir Nijolė Uscilienė), „Versmės“ gimnazijos II klasės mokinės Alvita Nastulevičiūtė, Gustė Šatavičiūtė, Karolina Jakelytė (mokyt. Elvyra Kasperavičienė).

Renginio dalyvius giliai sujaudino konkurso nugalėtojos Saulės Veiknytės perskaitytas rašinys- laiškas, nuskambėjęs kaip psalmė, atvėręs jauno žmogaus kančią ir Dievo paieškas, abejones dėl tikėjimo ir Dievo ilgesį: „Nebėgčiau nuo Tavęs, jei netikėčiau, kad Tavo meilė vejasi mane. Jei leisčiau jai mane pavyti, argi nelieptum tapti man šviesa? Aš bijau prie Tavęs prisiliesti, kai širdy mano tik juoduma.”

„Versmės“ gimnazijos direktorė Ramunė Matonienė padėkojo Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios klebonui, monsinjorui Jonui Sabaliauskui, vikarui, kunigui Tautvydui Dikčiui už kuriamus ryšius, tiesiamus tiltus tarp gimnazijos ir Bažnyčios; padėkojo Elektrėnų savivaldybės merui Gediminui Ratkevičiui ir vicemerei Ingai Kartenienei bei Elektrėnų ŠPC metodininkei Alai Pupininkienei už bendradarbiavimą ir abipusį pasitikėjimą.

Renginio aptarimas vyko prie monsinjoro Jono Sabaliausko palaiminto vaišių stalo, už kurį dėkojame gimnazijos valgyklos komandai.

Augutė Liutkevičienė,

„Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Ses. Viktorija Plečkaitytė (MVS). Kaišiadorių vyskupijos gimimas – 3 dalis

Sat, 09 May 2026 13:24:00 +0000

Šaltinis: https://kaisiadoriuvyskupija.lt/

Straipsnis publikuotas „Elektrėnų kronikoje”, 2026-04-23, pabaiga. Nuotraukoje – Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos sutiktuvės parapijoje, 1927 m.

Davė mums Viešpats, tiek amžių nešusiems svetimus jungus, savos valstybės nepriklausomybę. Dabar duoda mums savaimingą bažnytinę provinciją. Nuo šios dienos jau nebus Lietuvos bažnyčia suskaidyta, padalinta, priklausoma svetimų arcivyskupų. Ji jau turės savo arcivyskupą metropolitą Kaune su keturiais vyskupais, kurie valdys Telšių, su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas. – Yra tai istorinės reikšmės įvykis Lietuvai, Bažnyčiai ir tautai. Dabar Lietuvos Bažnyčia, kaipo rimta vieneta įeina į Katalikų pasaulio šeimą ir stoja greta daugelio kitų bažnytinių provincijų, į naują gyvenimą. Be abejo ir suorganizuota, ir suvienyta Bažnyčia suvienys visų katalikų sielas ir juos padarys stipresnius ir galingesnius. Įsteigtos naujos vyskupijos bus naujais židiniais dvasinio gyvenimo. Ganytojai, turėdami kiek mažesnes vyskupijas, galės gerai jas pažinti ir valdyti ir katalikišku veikimu jas gaivinti. Gi stiprėjanti dvasia, be abejo, stiprys lietuvius ir kitais atžvilgiais, būtent tautiniu ir valstybiniu.

Vienykitės tarp savęs ir spieskitės apie savo ganytojus, stiprėkite dvasia. Niekame kitame, mano mieli, kaip atskiriems žmonėms, taip ir tautoms nėra išganymo, kaip tik Jėzuje Kristuje, Jo Evangelijoje, Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Jis tik turi tikros gyvybės, nemirtingumo žodžius. Jis, sutrupinęs mirties galybę, keliasi garbingai iš numirusiųjų ir įžengia į dangų ir jau daugiau nebemirtingas viešpatauja danguje. Kas Kristumi remsis ir jo mokslo norės – nežus amžinai.
Ir mūs tauta ir valstybė, jei ji stengsis būt katalikiška, vienybėje su Bažnyčia, su jos galva Šv. Tėvu – nežus. Priešingai, semdamos gyvybės žodžius, Kristaus idealus, jais gaivindama savo dvasią, semdamos viršgamtinių jėgų, degdama tikėjimu, kur kalnus kilnoja ir ta viltim, kur visa ką drįsta, ir Dievo ir artimo meile, kuri, sielą skaidrindama, žmones milžinais, tikrais didvyriais daro, pasieks ir tai, ko dar neturi ir bus kitų akyse garbinga. Kad tai įvyktų iš širdies ir nuo Jo Šventenybės, ir nuo savęs linkiu, ir Jo Šventenybės galia suteikiu visiems čia esantiems ir visai Lietuvai apaštališkąjį palaiminimą.

1926 m. gegužės 13 d., Šeštinės. Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo iškilmės Kauno katedroje. Kalba arkivyskupas Jurgis Matulaitis, Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje, pop. Pijaus XI sprendimu – Apaštališkosios konstitucijos „Lituanorum Gente“ vykdytojas, kaip, beje, nurodyta pačiame dokumente… Marijonų kongregacijos generaliniame archyve Romoje – keturi paskubomis prikeverzoti, gerokai pribraukyti lapeliai. Vietomis – sunkiai įskaitoma. Juodraštis, apmatai. Gali būti, kad tądien iš tiesų kalbėjo plačiau, išsamiau. Nesvarbu. Esminė žinia aiški. O amžininkų atsiminimai, kad ir iš kito laiko ir vietos, leidžia beveik išgirsti arkivyskupą Jurgį: balsas žemokas, skambus, kalbėjo lėtokai, taip, kad girdėti kiekvienas žodis bet kurioje didžiulės bažnyčios vietoje. (Juozas Vaišnora MIC, Mačiau Dievo tarną: mano pažintis su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, Chicago, 1962, p. 13)

Kaišiadorių vyskupo J. Kuktos vizitacija Nemajūnų parapijoje

Lietuvoje įvykiai, susiję ir nesusiję su bažnytine provincija, anom savaitėm vijo vienas kitą, vos tilpdami kalendoriuje ir dienraščių puslapiuose: pirmiausia – naujųjų vyskupų konsekracijos Kauno katedroje (pats Apaštališkasis vizitatorius konsekravo du iš keturių – Kaišiadorių vysk. Juozapą Kuktą, gegužės 1 d., ir Vikaviškio vyskupą koadjutorių Mečislovą Reinį, gegužės 16 d.), tada – ingresai savose vyskupijose ir, tuo pat metu, III Seimo rinkimai ir naujos vyriausybės suformavimas.

Arkivyskupo Jurgio laiškuose dar kovo pabaigoje, dar iš Romos, dar prieš Popiežiui patvirtinant bažnytinės procincijos įsteigimą – vis ta pati frazė, lyg koks psalmės priegiesmis: naujas gyvenimas.

Kaip ten bus su jo [Bažnytinės provincijos steigimo dokumento – s.V.] priėmimu, bet vis tik tai bus dokumentas didelės Lietuvai istorinės reikšmės. Esu įsitikinęs kad jis daug padarys ir naudos; jis sustiprįs katalikybę ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, o taip pat tautą ir valstybę; po jo ir katalikų pasaulio akyse ir tarptautiniuose santykiuose kitaip Lietuva ir Lietuvos Bažnyčia išrodys. Gal Dievas duos, kad po jo prasidės naujas tikybinis gyvenimas Lietuvoje. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. P. Būčiui, 1926 m. kovo 29 d.)

Kaip bus, taip bus, bet vis tik prasidės Lietuvoje naujas bažnytinis gyvenimas“. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško vysk nominatui K. Paltarokui, 1926 m. balandžio 7 d.) Ir šiek tiek vėliau, jau iš Kauno – tas pats – naujas gyvenimas:
Katalikų visuomenė labai gerai priėmė visa tai, ką Apaštalų Sostas Lietuvai yra paskutiniu laiku padaręs. Visi džiaugiasi, kad jau Lietuvos bažnytinė provincija įsteigta ir, kad Lietuva gavo naujus, gerus ir energingus vyskupus. Tikiuosi, kad dabar prasidės Lietuvoje naujas bažnytinis gyvenimas. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. V. Kulikauskui, 1926 m. balandžio 26 d.) Tas pats ir jau cituotoje Bažnytinės provincijos įsteigimo iškilmių kalboje Kauno arkikatedroje: Dabar Lietuvos Bažnyčia, kaipo rimta vieneta, įeina į Katalikų pasaulio šeimą ir stoja greta daugelio kitų bažnytinių provincijų, į naują gyvenimą. Ano meto dienraščiuose – Užsienio reikalų ministerijos komunikatas apie įvykusį faktą, džiugūs pranešimai ir dalykiški komentarai, padėkų Šv. Tėvui tekstai ir Šv. Tėvo atsakymai. Štai „Ryte“, 1926 balandžio 21 d.: Šventojo Tėvo atsakymas į Kaišiadorių Vyskupijos padėką. Roma, balandžio 19 d. Telegrama, Apaštališka delagatūra, Kaunas: Šventasis Tėvas su didžiausiu malonumu priėmė Kaišiadorių vyskupijos tikinčiųjų ir dvasiškijos pareiškimą ir, linkėdamas jųjų katalikybės augimui, apaštališkąjį palaiminimą iš širdies teikia. Pasirašo Kardinolas Gasparri, Vatikano valstybės sekretorius.

O vis dėlto, Lietuvoje nebuvo ramu. Pirmosiomis gegužės dienomis, dar prieš bažnytinės provincijos įkūrimo paskelbimo iškilmes, įvykę Seimo rinkimai radikaliai keitė situaciją ir nuotaikas. Užtikau tame pačiame „Ryte“, 1926 m. spalio mėn. 15 ir 16 d. numeriuose, paskelbtas Leono Bistro, buvusio ministro pirmininko, publikacijas pavadinimu „Bažnytinės provincijos įkūrimas Lietuvoje“. Pasirodo – tai reakcija į naujos valdančiosios daugumos elgesį – bandymą apsimesti, kad bažnytinė provincija nebuvo įkurta, ar, tikriau, įkurta neteisėtai. Skaitau: Yra nedovanotina ir užsienio ministerio prestižui kenksminga, kada p. Šleževičius, užsienio reikalų ministeris, oficialiai iš Seimo tribūnos pareiškia, kad bažnytinės provincijos įkūrimo faktas nebuvo akceptuotas buv. Vyriausybės. Šiandieną, kada visas pasaulis, bent jau katalikiškasis <…>, žino apie naujos bažnytinės provincijos įkūrimą Lietuvoje <…>, neigti teisėtos vyriausybės teisėtą žygį reiškia mažiausia savęs negerbti, Lietuvos prestižo negerbti. O vienas ryškiausių šios nuostatos pasireiškimų, kaip nurodyta publikacijoje, susijęs būtent su Kaišiadorių vyskupu Juozapu Kukta: vyskupui paprašius leisti iš užsienio savo daiktus parsigabenti ir pasirašius prašymą „Vyskupas Kukta“, p. Požėla [vidaus reikalų ministras] nerado galimu jo patenkinti, reikalaudamas, kad vyskupas Kukta pasirašytų „kanauninkas Kukta“ arba, pagaliau, tik „Kukta“, nes jis nežinąs vyskupo Kuktos. <…> Rusų žandarai šalindavo nepatinkamus vyskupus, siųsdavo Sibiran, pakeliui veždami nunuodydavo, bet ir jiems neateidavo į galvą teisėtai Katalikų Bažnyčios kanonais įšvęsto vyskupo sakros nepripažinti ir versti konsekruotąjį vyskupą išsižadėti savo šventimų, nevartoti savo teisėto titulo. Pavyzdys, kokiais šuntakiais veda partinis fanatizmas.

Kaišiadorių vyskupo J. Kuktos vizitacija Daugų parapijoje

Nežiūrint nieko, pamatai naujam gyvenimui jau buvo padėti. Ir vėl – gerokai iš anksto, dar net neišvykęs iš Romos, arkivyskupas Jurgis jau dėliojo pirmus praktinius žingsnius, gal nė nenujausdamas, kokią svarbą jie iš tiesų turės: Žinoma, padarysime ir vyskupų konferenciją; prašau pagalvoti apie dienotvarkę. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško vysk. J. Skvireckui, 1926 balandžio10 d.) Vos grįžęs į Kauną nuosekliai vykdė tai, kas buvo suplanuota: Buvau <…> sušaukęs vyskupų Konferenciją, ji labai gerai pavyko. Dabar rūpinamės katalikų organizavimu. Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks įsukti organizavimos ratas ir paleisti jį ristis pirmyn. <…> Vyriausybė vis dar naujų vyskupų nepripažįsta <…>. Toks Vyriausybės nusistatymas ir elgesys tik sukelia katalikų nepasitenkinimą, žadina jų dvasią ir juos vienyja; ne tik nesusilpnina Bažnyčią, bet dar ją stiprina. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. J. Vaitkevičiui, 1926 lapkričio 17 d.)

Taip. Situacija anuomet buvo daugiau nei sudėtinga. Vis dėlto, nepaisant nieko, buvo galima planuoti ir kurti naują gyvenimą. Nes Bažnyčia Lietuvoje jau turėjo aiškų, vieningą balsą. Ir prabilo. Drąsiai ir aiškiai, gal net šiek tiek pakeltu tonu: Pone Prezidente, susidariusioji Lietuvoje Katalikų Bažnyčios padėtis, kurią svarstėme savo Konferencijoje šių metų 7–9 spalių dieną, verčia mus, Lietuvos Vyskupus, kreiptis į Tamstą, kaipo į Valstybės Pirmininką, ir pažymėti tos padėties pavojingumą mūsų šaliai. Kaip tik susidarė Lietuvos Valstybė, tuo buvo jaučiama reikalas taip sutvarkyti Katalikų Bažnyčios gyvenimą, kad jis būtų nepriklausomas nuo nelietuviškų metropolitų. Ir net pati Vyriausybė jau 1919 m. dariusi žygių, kad būtų sudaryta Lietuvos savaiminga bažnytinė provincija ir padaugintas vyskupijų skaičius <…>.
1926 metais Ap. Vizitatorius drauge su Lietuvos Vyskupais ir ne be žinios ir pritarimo Vyriausybės pateikė Lietuvos Bažnytinės Provincijos sudarymo projektą, kurį Apaštalų Sostas įvykino Bulla „Lituanorum Gente“, išleista tais pačiais 1926 m. 4 balandžio dieną. Tas Bažnyčios sutvarkymo Lietuvoje aktas yra pilnai teisėtas. Nes Katalikų Bažnyčia, būdama savaiminga ir savo srityje nepriklausoma, gali tvarkyti savo reikalus sulyg savo Įstatais. Tą teisę jai pripažįsta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 83, kuriame pasakyta; „Visoms esamoms Lietuvoje tikybinėms organizacijoms Valstybė lygiai pripažįsta teises tvarkytis kaip jų Kanonai arba Įstatai reikalauja” ir 106, kuriuo paliekama galioje tik tie įstatymai, “kurie šiai Konstitucijai nesipriešina”. Veikiantieji Katalikų Bažnyčios Kanonai 215 ir 329 nustato, kad vien Šv. Tėvo dalykas yra steigti provincijas, dijecezijas, prelatūras ir k. p. ir nustatyti jų ribas bei skirti joms Ganytojus.

Tačiau, <…> iš pasikalbėjimų su kai kuriais Ministeriais paaiškėjo, kad dabartinė Vyriausybė nė įsteigtųjų dijecezijų, nė paskirtųjų joms vyskupų nepripažįstanti ir nelaikanti juridiniais asmenimis. Gi nepripažinimas kam nors Valstybėje asmens teisių yra lygus paskelbimui jo civilinės mirties. Šiuos Vyriausybės žygius negalima kitokiais laikyti kaip tik pradėtuoju su Bažnyčia karu.

Kaišiadorių vyskupo J. Kuktos vizitacija Vievio parapijoje

Mes to karo nenorime ir numatome visą jo žalingumą ir pavojingumą ne tik Bažnyčiai bet ir mūsų tautai ir mūsų jaunai Valstybei. Bet mes vieni neturime galimybės jo sustabdyti. Dėdami visą atsakomybę už tą pradėtąjį su Bažnyčia karą ir už to karo visas pragaištingas pasėkas ant Vyriausybės, kuri Tamstai prezidentaujant susidarė ir veikia, kreipiame Tamstos, Pone Prezidente, į tai dėmesį. (Apaštališkojo vizitatoriaus ir Lietuvos vyskupų laiškas LR prezidentui p. K. Griniui, 1926 m. spalio 8 d., pirmasis taisymas, rankraštis, Marijonų Generalinis archyvas, Roma).

Vos konferencijos posėdžiams pasibaigus, dar tą pačią popietę, Apaštališkasis vizitatorius arkivyskupas Jurgis Matulaitis sėdo į traukinį. Jis žinojo: su nauja valdžia vargu bus galima ką nors sutarti bažnytiniais reikalais. Eina kova. O Lietuvai labai reikia ramybės ir vienybės (iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. F. Kudirkai, 1926 m. rugsėjo 24 d.). Todėl tą rudenį norėjo būti ir buvo visur: kiekvienoje naujai įsteigtoj vyskupijoj. Kad pats pakviestų visus – vyskupus, kunigus, tikinčiuosius – visą Lietuvą – į naują gyvenimą. Į tą, kurio pradžia ir pamatas – kiekvieno žmogaus širdyje. Į tą, kuris vienintelis arkivyskupui Jurgiui iš tikrųjų ir rūpėjo: Spalių mėnesio 9 dieną 16.30 val. traukiniu iš Kauno į Kaišedorius atvyko Jo Eksc. arkivyskupas Jurgis Matulevičius, kun. prof. Rėklaičio lydimas. Stoties perone brangų Svetį sutiko Jo E. Kaišedorių Vyskupas Juozapas Kukta su vietos dvasiškija ir dviejų tūkstančių įvairių luomų ir amžiaus tikinčiųjų minia. Žmonės visi pasipuošę šventadienio rūbais. Visų akyse ir veiduose matyti džiaugsmo šypsena.

Kaišiadorių vyskupo J. Kuktos vizitacija Labanoro parapijoje

Kaišedorio bažnytėlė buvo gražiai išpuošta žalumynais ir pilna žmonių. J. E. Arkivyskupas pasakė labai gražų pamokslą, kurį žmonės išklausė su didžiausiu dėmesiu; paskui Jo Eksc. suteikė Šv. Tėvo palaiminimą. Sekmadienį, spalių mėn. 10 dieną 11 val. Jo E. Arkivyskupas darė iškilmingą ingresą Kaišedorių laikinon bažnyčion (Katedra statoma nauja iš plytų; dėl žinomų visiems priežasčių šiemet nė kiek darbas priekin nepastūmėta) ir laikė iškilmingas pontifikales Mišias. Pamaldoms pasibaigus, iš bažnyčios grįžo vietinėn klebonijon, kur priėmė Kaišiadorių parapijos katalikų organizacijų atstovų sveikinimus bei jų adresus, būtent, Katalikų Inteligantų, Katalikų Mokytojų Sąjungos, Lietuvių Krikščionių Dem. Part., Kat. Moterų, Abstinentų ir Tretininkų. J. E. Arkivyskupas visiems padėkojo už sveikinimus ir ragino visus prisidėti atvesti Kristaus Bažnyčion tuos, kurie nuo Jos yra atitolę.
Šv. Sosto Vizitatoriaus aplankymas J. E. Kaišiadorių Vyskupo turėjo tą tikslą, kad savo akimis pamatytų naują įsteigtąją vyskupiją ir tas sunkias apystovas, kuriose reikia tvarkyti J. E. Kaišedorių Vyskupui Juozapui Kuktai vyskupijos gyvenimą; kad apie naujos vyskupijos padėtį, nuvykęs Romon, galėtų pasakyti Šv. Tėvui. Aukštasai Bažnyčios Kunigaikštis Arkivyskupas Matulevičius atlikęs savo darbą spalių 11 rytą, J. E. Kaišedorių vyskupo Juozapo Kuktos ir vietinių kunigų palydėtas, išvyko Kaunan. („Šaltinis“, 1926 m. Nr. 34, spalio 28 d.)
Sesuo Viktorija Plečkaitytė, MVS. Kaunas, 2026 m.
Nuotraukos – Kaišiadorių vyskupijos kurija

Popiežiaus maldos intencija gegužės mėnesiui: kad visi turėtų maisto

Fri, 01 May 2026 05:26:00 +0000

Popiežius Leonas XIV ragina tikinčiuosius gegužės mėnesį kartu su juo melstis, kad nė vienam pasaulio gyventojui nepritrūktų maisto. Popiežius prašo dėkoti už kiekvieną maisto kąsnį, gyventi paprasčiau ir dalytis su kitais, pripažįstant, kad žemės vaisiai yra visiems skirta Dievo dovana.

Vadan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Kūrinijos Viešpatie,
Tu mums padovanojai derlingą žemę ir kartu su ja mūsų kasdienę duoną,
kaip savo meilės ir apvaizdos ženklą.
Šiandien su skausmu pripažįstame,
kad milijonai brolių ir seserų vis dar kenčia badą,
o ant mūsų stalų iššvaistoma tiek daug maisto.

Pažadink mumyse naują suvokimą,
kad išmoktume dėkoti už kiekvieną maisto gabalėlį,
valgyti paprastai,
dalytis su džiaugsmu
ir saugoti žemės vaisius kaip Tavo dovaną,
skirtą visiems, o ne tik nedaugeliui.

Gerasis Tėve,
padėk mums atmesti egoistinio vartojimo logiką
ir paversti ją solidarumo kultūra.
Padėk mūsų bendruomenėms skatinti konkrečius veiksmus:
sąmoningumo ugdymo kampanijas, maisto bankus
ir santūrų bei atsakingą gyvenimo būdą.

Tu, kuris siuntei savo mylimą Sūnų Jėzų,
Duoną, laužomą pasaulio gyvybei,
padovanok mums naują širdį, alkstančią teisingumo ir trokštančią brolystės.
Tegul niekas nebūna atstumtas nuo bendro stalo
ir tegul Tavo Dvasia mus moko žiūrėti į duoną
ne kaip į vartojamą prekę,
bet kaip į bendrystės ir rūpinimosi ženklą. Amen.

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO VELYKINIS ŽODIS – SVEIKINIMAS

Sun, 05 Apr 2026 16:15:00 +0000

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai seserys!

„Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mt 28, 5-6).

Susirinkome drauge švęsti Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Tai Dievo meilės žmogui pergalė prieš piktąjį, nuodėmę ir mirtį. Tai Dievo garbės ir šlovės diena! Priėmęs žmogaus prigimtį, Jėzus tapo mums ne tik labai artimas, bet Prisikėlimu kiekvienam atvėrė kelią į amžiną, niekada nesibaigiantį gyvenimą Dieve. Šiandien kartu švenčiame ir mūsų būsimo prisikėlimo šventę. Kokia didelė malonė, kad esame krikščionys, Jėzaus mokiniai, jo mylimi žmonės. Velykų rytas primena, kad Dievo meilė stipresnė už mirtį, viltis, – galingesnė už nusivylimą, o tikėjimas žmogui pilnutiniai atskleidžia gyvenimo tikslą ir prasmę taip, kaip jį mato Dievas.

Kaip ir visų laikų krikščionys, turime paties Jėzaus mums skirtą misiją pasaulyje: nešti Jo Gerąją Naujieną savo meto žmonėms. Toji Geroji Naujiena tai žinia, kad Dievas myli žmogų, kad Jis yra vienintelis Gelbėtojas iš visokio blogio, kad Juo žmogus visada gali pasitikėti, kad Jis vienintelis gali išpildyti giliausius žmogaus būties lūkesčius, padėti nugalėti blogį ir padovanoti amžiną, niekada nesibaigiantį gyvenimą. Pasaulio dvasia, apie kurią kalba evangelistas Jonas, visuomet siekė ir sieks, atitraukti žmogų nuo Dievo, jį suklaidinti, apkvailinti, sužavėti menkaverčiais dalykais, atimti tikėjimą, pasėti vieni kitiems neapykantą, susipriešinimą, žlugdyti neviltimi ir galiausiai, – atimti iš žmogaus patį brangiausią dalyką, – amžiną draugystę ir laimę su Dievu. Piktasis neapkenčia Dievo ir neapkenčia žmogaus.

Kuo daugiau pasaulyje tamsos ir netikrumo dėl ateities, tuo reikšmingesnis yra Kristaus Prisikėlimo šventimas, mūsų buvimas su Jėzumi ir Jo liudijimas savo aplinkoje. Taip reikalingas šiandien pasauliui mūsų gaivus tikėjimas, gilesnis evangelinis Dievo pažinimas, krikščioniško tikėjimo ir artimo meilės praktika. Kaip reikalinga šiandien žmonėms tikėjimo šviesa, o dažnai Viešpaties prisilietimas, gydantis dvasinį aklumą. Kaip svarbu atsiversti, tai yra savo gyvenimą atgręžti į Dievą, mąstymą perimti Evangelijos tiesa, artimą mylėti kaip save patį.

Didžiausia šiandienos pasaulio problema, nutolimas nuo Dievo, netikėjimas į Dievą. Netikint į Dievą, nėra jokio prisikėlimo, jokio amžinojo gyvenimo. Ir visa, ką žmogus gali turėti ar pasiekti, apsiriboja tik šiuo žemišku gyvenimu.

Tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, ar taip būtų, jei žmogus, o ypač tie, nuo kurių tai priklauso, tikėtų į Dievą, prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? Tikėtų į susitikimą su Dievu. Tikėtų, kad susitikus su Dievu, Jo akivaizdoje, jie taip pat pamatys kitiems atneštą kančią. Visuotinis netikėjimas į Dievą turi pasekmes. Tai įtakoja patį žmogų ir jo gyvenimą, santykius su kitais, visuomenės ir tautų sambūvį.

Šiandienos kontekste, švenčiant Kristaus Prisikėlimą, visai mūsų krikščioniškai jausenai kryptį ir šviesą tegul kasdien teikia apaštalo Petro užrašyti žodžiai: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam palikimui, kuris yra skirtas jums danguje“ (1Pt 1,3-4). Visa tai mums dovanoja Kristus savo Prisikėlimu. Kiekvienam iš mūsų. Šito didžio Dievo gailestingumo esame reikalingi visi. Jo taip reikia šiandienos mūsų Tėvynei ir pasauliui!

Brangieji! Šiais metais, švenčiame mūsų vyskupijos įkūrimo 100 metų Jubiliejų. 1926 metais, balandžio 4 dieną, Popiežiaus Pijaus XI Bule „Lituanorum gente“ buvo įkurta mūsų, Kaišiadorių vyskupija, ir dar 4 Lietuvos vyskupijos.

Prasmingai švęsti Jubiliejų, tai visų pirma labiau pažinti ir atnaujinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, asmeninį ryšį su Jėzumi, tarpusavio santykius. Visus drauge kviečiu daugiau laiko skirti kasdienei maldai, reguliariai švęsti sekmadienį, Atgailos sakramentą, skaityti ir melstis su Šv. Raštu, aktyviau dalyvauti parapijos bendruomenės gyvenime. Kviečiu drauge dėkoti gerajam Dievui už Jo suteiktas malones mūsų vyskupijai, ganytojams ir tikintiesiems, Jo dieviškai Apvaizdai pavesti visų mūsų ateitį.

Šį Jubiliejų vieningai ir sutelktai drauge švęskime visose parapijose. O ypatingai noriu visus pakviesti Jubiliejų drauge švęsti atnaujintoje mūsų vyskupijos Katedroje Kaišiadoryse. Gegužės 10 dieną, sekmadienį, 10 val., bus iškilmingai konsekruojamas (šventinamas) naujasis Katedros altorius, naujai įrengta krikštykla. Taip pat, gegužės 30 dieną, šeštadienį, 12 val., dalyvaujant Lietuvos vyskupams, vyskupijos kunigams, tikintiesiems, svečiams iš Lietuvos ir užsienio, drauge švęsime vyskupijos įkūrimo Jubiliejinę iškilmę. Šventoms Mišioms vadovaus Apaštališkasis Nuncijus arkivyskupas Georg Gänswein.

Mus visus per šiuos Jubiliejinius metus ypatingai tegloboja Pivašiūnų Švč. Mergelė Marija, teužtaria vyskupijos globėjas Šv. Juozapas ir palaimintasis Teofilius.

Tad su džiaugsmu, dėkingumu ir viltimi švęskime Velykas, su tikėjimo drąsa kasdien liudykime viltį. Visada prisiminkime Jėzaus žodžius: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10).

Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS

Kaišiadorys, 2026 m. Šv. Velykos

Popiežiaus maldos intencija balandžio mėnesį : už krizę išgyvenančius kunigus

Wed, 01 Apr 2026 06:58:00 +0000

Didžiosios savaitės pradžioje pristatydamas savo maldos intenciją balandžio mėnesiui popiežius Leonas XIV prašo kartu su juo melstis už sunkumus patiriančius kunigus. Turime aiškiai suprasti, kad kiekvienas kunigas yra žmogus, kuriam reikia artumo ir išklausymo. Turime suvokti kunigiškosios tarnystės bendruomeninį aspektą ir pripažinti, kad rūpinimasis kunigais yra visos Dievo tautos atsakomybė.

Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

Viešpatie Jėzau,
Gerasis Ganytojau ir kelionės drauge,
šiandien patikime Tau visus kunigus,
ypač tuos, kurie išgyvena krizę,
kai slegia vienatvė,
abejonės aptemdo širdį,
o nuovargis atrodo stipresnis už viltį.

Tu, kuris žinai jų kovas ir žaizdas,
atnaujink juose tikrumą, kad juos besąlygiškai myli.
Padėk jiems jaustis ne pareigūnais ir ne vienišais herojais,
bet mylimais vaikais, nuolankiais ir brangiais mokiniais,
ganytojais, kuriuos remia Tavo tautos malda.

Gerasis Tėve,
mokyk mus kaip bendruomenę rūpintis savo kunigais:
klausytis jų nesmerkiant,
dėkoti nereikalaujant tobulumo,
dalytis su jais pakrikštytųjų misija
skelbti Karalystę darbais ir žodžiais
ir lydėti juos savo artumu bei nuoširdžia malda.
Padėk mums palaikyti tuos, kurie dažnai palaiko mus.

Šventoji Dvasia,
gaivink mūsų kunigų širdyse Evangelijos džiaugsmą.
Duok jiems sveikų draugysčių, padėk surasti broliškos paramos tinklus.
Padovanok šiek tiek humoro, kai reikalai nesiklosto taip, kaip tikėtasi,
ir malonę vis iš naujo atrasti savo pašaukimo grožį.
Tegul jie niekada nepraranda pasitikėjimo Tavimi
ir džiaugsmo su nuolankia ir dosnia širdimi tarnauti Tavo Bažnyčiai.

Amen.

Kovo mėnesios popiežiaus maldos intencija - už nusiginklavimą ir taiką"

Mon, 02 Mar 2026 07:48:00 +0000

Elektrėnų parapija - Naujienos

Šią savaitę Bažnyčia švenčia:

Birželio 7 d.

Sekmadienis - Viešpaties diena.ŠVČ. KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO (DEVINTINIŲ) IŠKILMĖ

2026 m. Birželio 13 dieną: atviros bažnyčios. Istorija, kuri kviečia užeiti

Popiežiaus maldos intencija birželio mėnesiui

Rašinių konkurso, skirto Lietuvos bažnyčios provincijos įkūrimo ir Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui paminėti, nugalėtojų tekstai

Baigiamajam rašinių konkursui, skirtam Lietuvos bažnyčios provincijos įkūrimo ir Kaišiadorių vyskupijos 100-mečiui, pasibaigus

Ses. Viktorija Plečkaitytė (MVS). Kaišiadorių vyskupijos gimimas – 3 dalis

Popiežiaus maldos intencija gegužės mėnesiui: kad visi turėtų maisto

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO VELYKINIS ŽODIS – SVEIKINIMAS

Popiežiaus maldos intencija balandžio mėnesį : už krizę išgyvenančius kunigus

Kovo mėnesios popiežiaus maldos intencija - už nusiginklavimą ir taiką"

Sekmadienis - Viešpaties diena.
ŠVČ. KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO (DEVINTINIŲ) IŠKILMĖ