Šią savaitę kartu su Bažnyčia švenčiame:
Gruodžio
29 d.
Sekmadienį
– Viešpaties dieną ir Šventąją Šeimą: Jėzų, Mariją ir Juozapą.
„Kaip svarbu
mūsų šeimoms drauge keliauti bendro tikslo link! Žinome, kad turime
keliauti išvien; kelyje susiduriame su sunkumais, bet yra ir džiaugsmo bei
paguodos akimirkų. Toje gyvenimo piligriminėje kelionėje dalijamės ir maldos
akimirkomis. Nieko nėra gražiau, kai tėtis ir mama palaimina savo
vaikus dienos pradžioje ir pabaigoje, kaip Krikšto dieną, paženklina
jų kaktas kryžiaus ženklu. Argi tai ne paprasčiausia tėvų malda už savo
vaikus? Palaiminti juos, t. y. patikėti juos Viešpačiui, kaip pasielgė Elkana
ir Hana, Juozapas ir Marija, kad Jis juos saugotų ir palaikytų ištisą dieną?
Kaip svarbu šeimai bent trumpam prieš valgį susirinkti pasimelsti, padėkoti
Viešpačiui už tas dovanas ir mokytis gautais dalykais dalytis su tais, kuriems
jų dar labiau reikia. Tokiais nedideliais gestais išreiškiamas svarbus
ugdomasis vaidmuo, tenkantis šeimai kasdienėje piligriminėje kelionėje.“
(Popiežiaus
Pranciškaus homilijos ištrauka per Šv. Mišias Šventosios Šeimos šventės dieną. 2015-12-27).
Gruodžio 30 d.
Kalėdų šeštoji diena.
Gruodžio 31 d.
Kalėdų septintoji
ir 2019-jų metų paskutinioji diena.
Padėkos Šv. Mišiose giedamas himnas „Te Deum“ arba lot.“
Tave Dieve garbinam" padėkai už besibaigiančius metus.
Sausio 1 d.
Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmė.
Pirmoji 2020-jų metų diena ir Kalėdų aštuntoji diena. Pagal Izraelio apeigas Jam vardo suteikimo diena, Šventosios Dievo Gimdytojos, kurią Efezo Visuotinis Susirinkimas (431 m.) paskelbė Theotókon, iškilmė, nes iš jos Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, buvo Dievo Sūnus, Taikos Kunigaikštis, kuriam duotas Vardas yra aukščiausias iš visų vardų.
Kai kurie teologai pabrėžia, kad Marijos motinystė yra svarbi Dievo
pasaulio sukūrimo plano dalis. Pirmoji Dievo mintis kūrime buvo Jėzus. Jėzus -
įsikūnijęs Žodis, yra tas, kuris galėjo mylėti Dievą tobulai ir šlovinti jį
visos Kūrinijos vardu. Kadangi Jėzus buvo "pirmasis" Dievo mintyse,
Marija buvo „antroji", kadangi ji buvo pašaukta būti jo motina.
Jau II amžiuje Marija
figūravo maldose, pamoksluose, himnuose, apokrifiniuose raštuose, simboliuose.
Trečiajame amžiuje jau buvo paplitusios maldos, kuriose Marija vadinta
„Theotokos“ – „Dievo Motinos“ titulu. Tačiau nuo IV amžiaus pradžios, po įgytos
kulto laisvės, Marijai dedikuotų bažnyčių skaičius, su ja susijusių maldų ir
liturgijos nepaprastai padaugėjo.
Katalikams privaloma iškilmė.
(Iš įvairių šaltinių)
Sausio 2 d.
Sausio 2 d. minime Bazilijų Didįjį (329-379) ir Grigalių Nazianzietį
(329-390), vyskupus, Bažnyčios mokytojus.
Bazilijus Didysis gimė Cezarėjoje, Kapadokijoje, vienas iš 10 vaikų šv. Bazilijaus
Vyresniojo ir Emilijos šeimoje. Buvo auklėjamas tėvo ir senelės šv. Makrinos.
Mokėsi Konstantinopolyje, Atėnuose, buvo Grigaliaus Nazianziečio bendramokslis.
Po to 355 m. Cezarėjoje dėstė retoriką, buvo pakrikštytas ir pasirinko
atsiskyrėlišką gyvenimą Anesyje. Čia kartu su Grigaliumi parengė veikalą
„Philocalia" (Origeno citatų rinkinys) ir sudarė kelių vienuolynų
statutus. Tyrinėdamas atsiskyrėlių gyvenimą, Bazilijus daug keliavo, o vėliau
kartu su savo jaunesniuoju broliu Petru ir kitais bendraminčiais ant Iriso upės
kranto, Kapadokijoje, įkūrė vienuolyną (tikriausiai pirmąjį Mažojoje Azijoje).
Jis vadovavo vienuolynui 5 metus, reikalaudamas iš pasekėjų mokytis ir dirbti
ūkio darbus, taip įgyvendindamas savo planą kartu visiems užsidirbti
pragyvenimui, drauge valgyti ir melstis. Šv. Benediktas, formuodamas savo
vienuolių ordino statutą, daug ką perėmė iš šio Bazilijaus statuto. 363 m.
Bazilijus išvyko gauti kunigystės šventimų, bet dėl Cezarėjos vyskupo
Euzebijaus pavydo turėjo sugrįžti atgal į vienuolyną. Po dvejų metų jie
susitaikė, o 370 m. Bazilijus pakeitė Euzebijų ir tapo arkivyskupu metropolitu.
Jis vadovavo 50 vyskupų, iš kurių daugelis buvo nusiteikę priešiškai.
Galiausiai Bazilijus sugebėjo visus palenkti į savo pusę taktiškumu ir
kantrybe. Jis du kartus per dieną pamokslaudavo didžiulėms minioms, pastatė
didelę ligoninę, ėmėsi globoti sausros ir bado aukas bei su didžiule energija
stengėsi atitaisyti tuos nuostolius, kuriuos atnešė arijonizmo erezijos
išplitimas. Savo priešų eretikų jis buvo labai šmeižiamas ir kaltinamas.
Bazilijus parašė daug veikalų apie
tikėjimą, krikštą, pagrindines dorybes, asketiškumą, vienuolių gyvenimą,
turtingųjų pareigas, pritarimą atgailaujantiems nusidėjėliams, taip pat apie
400 laiškų. Mirė sausio 1 d.
Grigalius Nazianzietis gimė Arianzuse,
Kapadokijoje, šv. Grigaliaus ir Nonos šeimoje. Kartu su savo broliu šv. Cezariu
ir šv. Bazilijumi mokėsi Cezarėjos apylinkėse. Grigalius išvyko studijuoti
retoriką ir teisę į Palestinos Cezarėją, vėliau į Aleksandriją, o po 10 metų į
Atėnus. Tik 30 metų buvo pakrikštytas ir pradėjo pamaldų, asketišką gyvenimą,
dvejus metus kartu su Bazilijumi buvo atsiskyrėliu dykumoje. Senyvas jo tėvo
amžius privertė jaunąjį Grigalių sugrįžti namo ir tvarkytis šeimos dvare.
Tačiau namuose jis staiga, nepaisydamas namiškių draudimo, priėmė kunigo šventimus
ir pabėgo į negyvenamas vietas. Jis grįžo po 3 mėnesių, parašė traktatą
dvasininkijos garbei, po pusiau arijonų sukeltos sumaišties veikė taikydamas
tarpusavyje priešingas nuomones, dirbo tėvo, vyskupo, padėjėju. 370 m.
Bazilijus buvo išrinktas Cezarėjos metropolitu ir paskyrė Grigalių Sasimos
vyskupu. Ši vietovė buvo arijonų teritorijoje, suskaldytoje pilietinio karo.
Kai Grigalius atsisakė šio pasiūlymo, Bazilijus apkaltino jį pareigų nevykdymu
irt jų tarpusavio santykiai atšalo. Nepaisant visko, po Bazilijaus imties
Grigalius pasakė prisiminimo panegiriką. Jis tapo Nazianzos koadjutoriumi, 5
metus sunkiai sirgo, bet po imperatoriaus Valenso mirties buvo pakviestas
atgaivinti Rytų Bažnyčią. Jis kukliai dirbo Konstantinopolyje, savo raštais
mokydamas tikėjimo (ypač garsus ciklas apie Švč. Trejybę). Grigalius kentė dėl
šmeižtų ir ligų, nesugebėjo atsiimti arijonų jėga užgrobtų bažnyčių. Eretikai
netgi pasiuntė apsimetėlį, bandžiusį užgrobti Grigaliaus postą, kai šis sirgo.
380 m. pasikrikštijo imperatoriaus
Teodozijus. Jis įsakė arijonams išsižadėti savo įsitikinimų arba išsikraustyti
iš sostinės. Kai jų vadovai išvyko, Grigalius buvo paskirtas arkivyskupu. Jo
darbas šiose pareigose truko neilgai. 381 m. Konstantinopolio Bažnyčios
susirinkimui, kuriam pats Grigalius vadovavo, pasirodė abejotinas jo išrinkimo
teisėtumas. Jis užleido šį postą Nektarijui, o pats grįžo į tarnybą
Nazianzos apylinkėse. Čia Grigalius gyveno labai asketiškai, parašė keliolika
religinių ir autobiagrafinių poemų (didžiausia iš jų - "De vita
sua"). Savo teologiniuose raštuose jis ypač išvystė švč. Trejybės ir
kristologijos mokslą.
(Pagal: Bernardinai.lt)
Sausio 3 d.
Švč. Jėzaus vardas, (laisvas minėjimas).
Jėzaus vardas reiškia
"gelbėtojas", "išganytojas". Evangelistai, Apaštalų darbai,
apaštaliniai laiškai daugybę kartų cituoja Jėzaus vardo reikšmę ir galią,
dažnai apsistodami vien tik prie „Vardo“ pasakymo, kuris, kaip ir Senajame
Testamente, nurodo Dievą.
Švenčiausiasis Jėzaus Vardas
visada buvo gerbiamas Bažnyčioje nuo pat pirmųjų amžių, tačiau tik XIV a.
pradėtas minėti liturgijos apeigose. Šv. Bernardinas Sienietis († 1444),
padedamas kitų brolių, ypač Alberto Sarteaniečio († 1450) ir Bernardino
Feltreniečio († 1494), su dideliu užsidegimu skleidė šį pamaldumą, kol pagaliau
oficialiai buvo įsteigta liturginė šventė. Pirmiausia 1530 metais popiežius
Klemensas VII leido Mažesniųjų brolių ordinui per šv. Mišias ir Liturgines
valandas švęsti Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Toliau plintant šiam pamaldumui,
1721 metais popiežius Inocentas XIII suteikė šią galimybę ir visai Katalikų
Bažnyčiai. Ši šventė būdavo minima pirmąjį sausio sekmadienį, dabar, popiežiui
Jonui Pauliui II atnaujinus Romos mišiolą, yra nustatyta sausio 3 d.
(Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. „Apie Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą“)